„Nelaiminga meilė“ – bausmė už silpnumą

Pastaruoju metu savo praktikoje tenka dažnai susidurti su taip vadinamos „nelaimingos“ meilės ar meilės be atsako problema. Kas tai per daiktas: nelaimingų, meilės „apgautų“ žmonių likimas, o gal bausmė už nenorą mylėti iš tikrųjų?

Pradėkime nuo pradžių pradžios. Amžinas klausimas: kas yra meilė? Šita sąvoka per daugelį šimtmečių taip ir nesulaukė konkretaus, visiems tinkamo, universalaus apibrėžimo. Kiekvienam meilė buvo ir tebelieka kažkuo savu, asmenišku, unikaliu.

Mūsų aptariamoje temoje įdomu kas kita. Ar mokame mylėti iš tikrųjų? Ar šis sugebėjimas įgimtas, o gal šito reikia mokytis?

Štai du be galo mieli kiekvieno ausiai žodžiai: „Aš myliu“. Kaip taisyklė, jie turi dvi reikšmes:

  • Man norisi mylėti, kadangi taip reikia, nes be šito blogai jaučiuosi arba apskritai negaliu gyventi be meilės (sąlyginai);
  • Aš noriu mylėti, nes dėl to gerai jaučiuosi, man patinka ši būsena, tai mano nuosavas jausmas ir niekas nepajėgs jo sugriauti (be jokių abejonių).

Yra skirtumas? Antruoju atveju nėra meilės objekto, yra tik nuosavas aktyvumas, kuris teikia tikrąjį džiaugsmą, nežiūrint į jokias kliūtis. Net jeigu nėra meilės objekto, šis jausmas nemiršta ir neteikia skausmo.

Jeigu jūs, pavyzdžiui, mėgstate ledus, tai tuo metu, kai jų nevalgote, jūs juks nenustojate jų mėgti? Kitas dalykas – mylėti iki „apsivalgymo“, visą laiką norėti to vis iš naujo ir iš naujo. Štai tada patenkame į priklausomybę nuo savo norų. Žmogus, žinoma, ne ledų porcija, tačiau potraukio mechanizmas labai panašus.

Kai žmogų mylime panašiai kaip mėgstame daiktus, tada mums egzistuoja vien meilės objektas, o ne mūsų sugebėjimas mylėti. Kas nutinka, kai tasai objektas pradingsta? Kartu su juo dingsta visas meilės teikiamas džiaugsmas. Meilė pradeda teikti mums skausmą.

Meilė iš principo negali teikti skausmo, sukelti kančių. Viskas atvirkščiai, meilė – tai išsigelbėjimas nuo kančių ir skausmo. Kančias sukelia tik nepatenkinti troškimai, susiję su meilės objektu.

Visi nori mylėti ir būti mylimais. Tačiau vien noro nepakanka. Reikia konkrečių veiksmų, o norint pasiekti realią sėkmę – būtina turėti konkrečių sugebėjimų.

Iš kur atsiranda sugebėjimas mylėti?

Meilė – tai menas, o bet kokio meno ar meistriškumo reikia mokytis. Žinoma, labai daug ką atsinešame iš vaikystės: mamos meilę, artimųjų pagarbą ir pripažinimą, bet netgi jeigu viso to pakankamai negausime tėvų šeimoje, tai visiškai nereiškia, kad negalima pačiam išmokti mylėti.

Jei norime įsisavinti „meilės meną“, reikia daryti tą patį, ką darome, įsisavindami kitus įgūdžius ar amatus: muziką, dailę, mediciną. Bet kurio meno įsisavinimo procesas susideda iš dviejų dalių – teorijos ir praktikos. Tačiau ir to nepakanka.

Kaip rašė Erichas Fromas: „Kad taptum meistru, reikia, kad tavo pasirinkta veikla taptų tau pačia svarbiausia gyvenime, kad nebūtų nieko svarbesnio už ją. Kartais darosi nesuprantama, kodėl, nežiūrint į gilų meilės troškimą, žmogus laiko svarbesniais už meilę visus dalykus iš eilės: sėkmę, prestižą, valdžią, pinigus… Tiek daug energijos išeikvojame, kad išmoktume pasiekti tuos tikslus ir tiek mažai – kad išsiugdytume sugebėjimą išties, realiai mylėti“.

Svarbu suprasti, kad „mokymosi“ procese nepavyks išvengti klaidų, skausmo, nesėkmių. Tačiau čia kaip tik tas retas atvejis, kai „tikslas pateisina priemones“.

O dar reikia laiko. Juk ir vaikščioti mes ne iš karto išmokome.

Tai ar egzistuoja laiminga ar nelaiminga meilė? Galbūt visa esmė – sugebėjime patirti džiaugsmą iš paties meilės proceso ir sugebėjime atskirti meilę žmogui nuo meilės daiktui.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *