Nemylimi vaikai

Motinos nemeilės tema beribė ir sena kaip pasaulis, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas apie tai jau pasakyta. Ir visgi norėtųsi dar kartą pakalbėti apie šį sudėtingą, netgi sunkiai įtikėtiną fenomeną. Reikia pažymėti, kad kai kam šis fenomenas gali taip ir likti nesuvokiamas ir tada teks paprasčiausiai susitaikyti su faktu.

Nemenkinant tėvo vaidmens, vertėtų visgi pakalbėti būtent apie motinos vaidmenį vaiko likime. Nes mamą vaikas vienareikšmiškai jaučia kaip artimesnį iš dviejų tėvų. Pirmieji naujagimio pojūčiai, išliekantys vėliau visam gyvenimui – kad mama yra kažkas tokio, be ko neįmanoma išgyventi. Dėl to neįmanoma įsivaizduoti, kai gali gyvybę tau padovanojęs žmogus tiesiog šiaip, nei iš šio, nei iš to pavirsti jeigu ne demonu, tai bent pačiu pikčiausiu ir labiausiai neapkenčiamu priešu. Tarytum vaiko ir mamos santykiuose būtų neįvykę kažkas labai svarbaus ir būtino. Tai ar reikalinga vaikui mamos meilė? Gal pakanka paprasto, funkcionalaus rūpinimosi?

Rūpinimosi ir apsaugos reikia elementariam išgyvenimui, o meilė būtina tam, kad žmogus įgytų stabilų ir tvirtą pojūtį, jog išgyventi VERTA. Motinos elgesys suformuoja vaikui jausmą, jog jis yra vertingas pats savaime, geras, mylimas nežiūrint į nieką. Toks stabilus ir teisingas požiūris į save – puiki ir patikima apsauga žmogaus gyvenime, ypač sunkiose situacijose, kurių pasitaikys nemažai. Pojūtis, kad esi vertingas – būtina sąlyga, kad žmogus adekvačiai sąveikautų santykiuose. Dar vertingesnis šis pojūtis tampa tada, kai žmogus atsiduria nepalankioje jam aplinkoje, tarp nepalankiai nusiteikusių žmonių, nepalankiose aplinkybėse.

Neatsitiktinai nemylimų vaikų tema yra viena iš pagrindinių atvejų, kuriuos nagrinėja psichoterapija. Ir esmė čia visai ne Edipo ar Elektros kompleksuose. Nemylimi vaikai ne tiek pavydi kitiems savo motinų, kiek kovoja, kaip moka, kad gautų sau dėmesio. Kartais demonstruodami tokią atvirą ar užslėptą agresiją (nuoskauda ir pan.), kuri gali peraugti netgi į tiesioginį ar netiesioginį linkėjimą, kad motina kuo greičiau mirtų.

Iš kur gali atsirasti tokia milžiniška neapykanta, akis užtemdantis įniršis ir žiaurus pasipiktinimas savo santykiais su motina?

Pirmas atvejis. Moteris vaikystėje retai regėdavo mamą, kurios dėl dukrai nežinomų priežasčių pastoviai nebūdavo namuose. Guosdama vaiką, močiutė vis žadėdavo, kad mama tuojau pareis. Greitai – tai kai prasidės ruduo. Ir nuo medžių nukris lapai. Kad bent kažkaip priartintų susitikimą, mergaitė eidavo į lauką ir skabydavo lapus.

Kitas atvejis. Moteris vaikystėje beveik neprisiminė mamos. Ryškiausi prisiminimai buvo apie tai, kad kiekvienas mamos vizitas pas senelius, su kuriais mergaitė gyveno, virsdavo tikra švente. Mama būdavo graži, puošni, kvepėjo kvepalais ir viltimi, kad šį kartą tikrai pasiims dukrą su savimi. Mamos nesinorėjo paleisti, tačiau tai buvo ne vaiko jėgoms. Netobulumo, nereikalingumo jausmas, baimė būti paliktai tapo stabilia, pastovia įtampa netgi kai moteris suaugo.

Kitas atvejis. Moteris puikiausiai prisimena vaikystę ir lygiai taip pat gerai prisimena, kaip mamai ji nerūpėjo. Motina ir taip turėjo problemų, tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe. Dukra jautėsi esanti našta ir pačia prienamiausia bausme už tai jai tapo save žalojantis elgesys.

Dar vienas atvejis. Moteris – kaip tik iš tokių nemylėtų vaikų, kuriems nepasisekė su motina. Mama mergaitės gyvenime buvo pastoviai, tik visiškai nusišalinusi, šalta, absoliučiai neartima. Tartum gyventum su svetimu žmogumi, kurį nežinia dėl ko reikia vadinti savo mama. O vadinti tiesiog liežuvis nesivertė. Ypač po kelių prašymų skirti dėmesio ar netgi suteikti pagalbos, kuriuos toji pati artimiausia, tačiau svetima moteris paprasčiausiai ignoravo.

Kitas atvejis. Vyriškis augo geroje šeimoje. Tėvai buvo pernelyg jauni. Be to, smarkiai draugavo su alkoholiu. Auklėjimas buvo patikėtas praktiškai vien močiutei ir aplinkiniams. Nemokėdamas parodyti agresijos tėvų atžvilgiu, berniukas išliedavo pyktį ant bejėgių kaip ir patys vaikai būtybių – namų augintinių.

Šitie aprašymai apibendrinti, visi sutapimai atsitiktiniai, o situacijų panašumas byloja vien apie tai, kad temos tegu ir individualios, tačiau jas vis tiek kažkas sieja tarpusavyje. Matyt, kažkokia baisi neteisybė slypi suaugusio, protingo žmogaus elgesyje su neįtikėtinai atvira ir visiškai bejėge būtybe – vaiku.

Tokių pavyzdžių yra tiek pat, kiek yra giliai, sunkiai, beveik visam gyvenimui štai tokia nemeile traumuotų vaikų individualių istorijų. Nežiūrint į visą istorijų negatyvumą, baigtis jos gali, vis dėlto, skirtingai. Tai daugiausia priklauso nuo žmogaus požiūrio į tai, kaip asmeniškai jam reaguoti į tai, kas jau nutiko dėl blogos motinos kaltės. Ir kaip toliau gyventi, kurti sau ateitį, nešant sunkią praeities naštą.

Savo vertingumo pojūčio problema, susiformavusi vaikystėje, paskui sprendžiama visą gyvenimą.

Besąlygiška mamos meilė suteikia vaikui pojūtį, kad jis yra, gyvena, kad jis reikalingas, mylimas ir vertingas tiesiog šiaip. Labai gaila, kai vaikas neįgyja tokios patirties. Juk jam labai reikia gyvo, šilto dalyvavimo jo gyvenime, švelnių prisilietimų. Jam būtina jausti saugų mamos glėbį ir tiesiog širdžiai brangius žodžius apie tai, koks jis, vaikas, gražus, unikalus, nepakartojamas, pats geriausias vaikas pasaulyje (mamai juk taip ir turėtų būti).

Neįmanoma žmogui susitaikyti su mintimi, kad mama jo niekada nemylėjo. Pamiršti, kad ji retai ar visai nepaimdavo ant rankų, neapkabindavo, nebučiuodavo, netardavo švelnių žodžių, kurie tokie būtini kiekvienam mažyliui. Visa tai kaip maistas, kaip trąšos, kad būtų užtikrintas sklandus bei stabilus augimas bei vystymasis.

Nepalankiose sąlygose augęs augalas užauga silpnas, blogai prisitaikęs prie gyvenimo. Tas pats atsitinka užaugusiam vaikui, skirtumas tik tas, kad augdamas, vaikas neretai prikaupia savyje dar ir daugybę negatyvių emocijų tiek motinos, tiek savo paties adresu.

Nekontroliuojama agresija, pyktis, polinkis įsižeisti, cinizmas, pažeidžiamumas, kerštingumas… Tokie jausmai – tai stiprios savo forma, tačiau labai silpnai efektyvios gynybos nuo išorinio pasaulio pasireiškimai. O už visos šios galingos neapykantos slypi ne kas kita, kaip meilės poreikis. Meilės savo adresu. Ir būtinai – iš motinos pusės. Nors dažnai ji neįmanoma dėl anksčiau įgytos patirties. Kartais ir faktiškai neįmanoma, jeigu motinos jau nebėra gyvųjų tarpe. Šis aštrus negautos meilės ir negauto rūpinimosi deficitas paverčia buvusio vaiko, o dabar jau suaugusio žmogaus kančias tiesiog nepakeliamomis.

Jau suaugusiam vaikui vis dar lieka svarbi toji tikra, tikroji motinos meilė. Ir pastovus šios meilės laukimas padaro žmogų nelaisvu. Užaugęs, žmogus dažnai nepastebi, kad šį meilės poreikį galima realizuoti kitais būdais – artimais santykiais su partneriu, draugais, su pačiu savimi ar netgi su namų augintiniais. Nors, žinoma, tai ne tas pats, kas motinos meilė. Tačiau tai irgi labai reikalingas, stiprus ir aiškus savo vertingumo, unikalumo, reikalingumo pojūtis, ,kurį galima suteikti pačiam sau arba gauti iš kitų.

Gauti po truputį, po lašelį sugerti į save tuos jausmus ir palaipsniui, pasisotinant, integruoti ir transformuoti tuos jausmus į meilė sau pačiam. Pakanka tik išlaisvinti savo širdį nuo slegiančių negatyvių emocijų ir tapti atviresniu ir prienamesniu meilei, kurios aplinkui gali būti labai daug.

Šiai naujai suaugimo ir subrendimo patirčiai įgyti gali prireikti nemažai laiko, drąsos ir jėgų. Greičiausiai žmogui teks rinktis tarp atleidimo savo motinai ir neatleidimo, remiantis tuo, koks variantas padarys jį stipresniu. Norėtųsi palinkėti visiems “nemylimiems vaikams” priimti teisingą ir laisvą sprendimą savo gyvenimo labui. Gyvenimo, kuriame kiekvienas gali susirasti meilę. Ir būtent tokią, kuri skirta tik jam.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *