Neskubinkite laiko

Mano jaunėlei netrukus sukaks 14, greitai gaus pasą, ūgis 170. Va, sėdi ir Bredberį skaito. Kaip viskas taip greitai įvyksta, ką? Rodos, tik vakar tavo rankos džiaustė išskalbtus rausvus šliaužtinukus su gėlytėmis, ir… op! – ir tos pačios rankos džiausto rausvas su gėlytėmis – bet jau liemenėles. Ir, rodos, visa tai įvyko akimirksniu.

O vyresnysis universitetą baigė, barzdotas vyras, turi automobilį ir merginą, o aš vis dar pagaunu save galvojant, kai matau vitrinoje gražų žaislinį garvežiuką: o kad taip jam nupirkus, tai bent apsidžiaugtų! Labai jau jis mėgo traukinius ir garvežius, kai buvo mažas.

Dabar tokia ypatinga jo veido išraiška, kai aš eilinį kartą kažką pripainioju kompiuteryje.. Spinduliuoja kantrybę. Atseit: “Na, nieko tokio, kad nesupranti, aš tave vis vien myliu, žinoma, padėsiu.“ Įdomu, o ar man pakako kantrybės, kai jis, būdamas mažas, kažko nesuprato, painiojo ir gadino? Aš jau neprisimenu.

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Ir kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad tai esminė tiesa apie vaikus: jie labai greitai užauga.

Nors jauniems tėveliams dažnai atrodo, kad taip, kaip dabar, bus visada. Amžinas verksmas naktimis, amžinas “ant rankučių“, amžini žaidimai su mašinėlėmis ar lėlėmis, raudojimas išsiskiriant ir ta pati pasaka šimtąjį kartą. Ir taip norisi, kad tai greičiau pasikeistų. Kad jis greičiau augtų, kad greičiau viską pats išmoktų..

Taip ir bus: vaikas užaugs ir viską pats išmoks, ir labai greitai. Juk mes užimti, pas mus darbai, santykiai, kūryba, na, ir tiesiog reikalai, todėl vaikų gyvenimą mes pragyvename epizodiškai. Pusantrų metų pradžioje, paskui pusvalandį vakare ir dvi savaites atostogose.

Jei paskaičiuosime “gryną“ mūsų tėvystės laiką, ar daug jo susirinks? Ir kiek iš to laiko mes išeikvojome priekaištams, notacijoms ir visiems “atstok“, “palauk“ arba “geriau eik pamokas ruošti“..

O prisiminsime mes visai ne “pratinimą prie naktipuodžio“ ir ne vaikų trimestro pažymius ketvirtoje klasėje. Įsimena visai kiti dalykai.

Kai sūnui buvo ketveri, mes išleidome jį su močiutėmis ilsėtis prie jūros, o patys planavome atvykti ten po mėnesio. Abi močiutės jį labai mylėjo, jos skambino mums ir pasakojo, kad sūnus puikiai valgo, maudosi jūroje, ir viskas jam labai patinka. Bet kai mes atvykome pas jį ir vakare visi gulėjome plačioje lovoje, vaikas atsiduso ir su palengvėjimu ištarė: “kaip gi aš pavargau be jūsų“..

O kai dukrai buvo penkeri ir ji lankė vaikų darželį, mes gaminome su ja “bučinukų atsargas“. Ji turėjo džinsinį kombinezoną su daugybe kišenėlių, ir štai ryte aš į visas tas kišenes įdėdavau “bučinukus“. Tam, kad ji galėtų juos “pasiekti“ ir pajusti, kad mama ją myli, jei staiga jai pasidarytų liūdna.

Aš labai norėčiau, kad tėvai suvoktų savo vaikų vaikystę kaip brangiausią ir gražiausią gyvenimo dovaną – laiką, kai galima su jais būti, rūpintis jais, džiaugtis, apkabinti, išklausyti, saugoti, branginti ir sukurti “bučinukų“ atsargas visam gyvenimui.

Neskubinkite laiko. Skalbkite šliaužtinukus ir pirkite garvežiukus.

Mėgaukitės.

RUVI



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *