„Pasakyk, kad mane myli”. „Įrodyk, kad tu mane myli”. „Pažadėk man”. „Prisiek”…
Dažnai susiduriu su būdu gauti savo, laikant žmogui peilį palei gerklę. Mums reikia garantijos, kad nusiramintume. Mums vaidenasi haliucinacijos, kad jei sulauksime atsakymo ar gausime įrodymą – nusiraminsime. Ne, nenusiraminsime. Mes ir toliau ieškosime patvirtinimo, kad esame reikalingi, svarbūs, vertingi, mylimi. Ieškodami teisės į meilę įrodymų mes iš tikrųjų atsikratome atsakomybės už savo gyvenimą, užkrauname ją tam, nuo kurio šiuo momentu priklauso atsakymas. Negavę, ko norėjome, jaučiamės blogai, netenkame jėgų. Tampydami partneriui nervus, mes išsenkame patys ir išsekiname jį. Tokiais momentais griauname santuokas, keičiame darbovietes, kankiname save, ieškodami garantijų, kad Aš esu ir kad Aš turiu teisę būti mylimas ir tiesiog gyventi.
O iš tikrųjų mus persekioja permainų baimė. Mes bijome ką nors keisti savo gyvenime. Išeiti iš nusistovėjusios buities zonos. Paleisti partnerį, kuris neatlaiko kankynės greta mūsų, kadangi mes jį paprasčiausiai pasmaugėme. Tačiau neišlaiko ne partneris, neišlaikome mes. Mes – negavę vaikystėje tėvo ar motinos meilės ir dėl to kartojantys: „Duok. Įrodyk. Padaryk tai už mane. Pasakyk, kaip reikia. Pažadėk, kad viskas pasikeis”.
Mes reikalaujame garantijų. Tačiau garantuoti galima tik tai, kad jokių garantijų nėra.
Iš tikrųjų jau seniai žinoma, kad viskas prasideda vaikystėje ir viskas sukasi aplink mūsų nepatenkintus poreikius.
Vaikystėje mes išmokome išgyventi, riboti save, nutylėti. Pagal savo nepergyventų, neapdorotų traumų scenarijų mes kuriame savo gyvenimą, vėl kovodami už savo poreikių patenkinimą, pripažinimą, kad mus priima ir troškimą turėti savo gyvenimą. Partneryje dažnai matome ne mylimą vyrą ar moterį, o tėtį arba mamą. Pasąmoningai vėl ir vėl žaidžiame pagal tą scenarijų. Vaidindami savo vidinio pažeidžiamo vaiko vaidmenį, mes sakome: „Duok. Įrodyk. Nuvežk. Išspręsk. Pažadėk. Padaryk”. Mes nesuaugame, nesubręstame, mes nežinome, ką reiškia būti suaugusiu ir kaip reikia rūpintis savimi. O iš tikrųjų mums reikia meilės, rūpinimosi, priėmimo, pagarbos. Mes prašome partnerio, draugo, psichologo, direktoriaus, kad mumis pasirūpintų, užkraudami jiems atsakomybę už savo gyvenimą.
Jei perskaitėte iki galo, gali būti, kad čia yra kaip kas ir apie jus.
Ir tada paklauskite savęs: „Jeigu man reikia meilės ir rūpinimosi bei dėmesio – kaip galėčiau patenkinti šiuos poreikius? Kaip galėčiau pats sau padėti?”
Įrodymai ir garantijos tik laikinai, trumpam laikui nuramina mūsų nepatenkintus poreikius, o rytoj vėl laukia stresas, nerimas, neurozė ir užburtas ratas beieškant įrodymų, kad esame mylimi.
Po internetą klajoja dialogas:
Moteris klausia vyro: „Tu mane myli?”
Vyras atsako: „Taip. Aš tau tai jau sakiau”.
Moteris nerimsta: „Tu tik vieną kartą pasakei, ir tai buvo labai seniai”.
Vyras: „Kai kažkas pasikeis, aš tave informuosiu”.
