Problemos šeimoje – iškreiptų santykių ištakos

Ar susimąstėte, kodėl daugybė žmonių mūsų kraštuose pastoviai jaučiasi nelaimingi? Iš kur skirtingose šeimose praktiškai vienodos problemos? Kodėl tiek daug vienišų motinų ir vyrų bei moterų, nesugebančių išsaugoti šeimos?

Problemos šeimoje: Ištakos

Gyvena sau šeima. Visai dar jauna, ką tik susituokė, laukiasi mažojo. Ar ką tik susilaukė. O gal jau ir dviejų sulaukti suspėjo. Myli, laimingi, kupini vilčių. Ir staiga ištinka katastrofa.

Istorijos mašina juda į priekį, traiškydama žmonių likimus. Pirmieji aukomis tampa vyrai. Revoliucijos, karai, represijos – pirmasis smūgis vyrams.

Ir štai jaunoji mama jau viena. Jos dalia – pastovus nerimas, nepakeliamas darbas (reikia ir užsidirbti, ir vaiką auginti), jokių ypatingų džiaugsmų. Ji priversta save tramdyti, riboti, ji negali normaliai netgi sielvartauti. Viduje kunkuliuoja skausmas, o išreikšti jo neįmanoma.

Ir ji suakmenėja.

Jos veidas pavirsta sustingusia kauke, jai vos ne fiziškai skausminga atsakyti šypsena į vaiko šypseną, ji suveda bendravimą su juo iki minimumo.

Tik štai vaikas nežino, kodėl iš tikrųjų visa tai vyksta. Vienintelis paaiškinimas, kuris gali ateiti jam į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau, geriau, kad manęs nebūtų. Kol mama dirba kaip vergė plantacijoje, kad vaikas elementariai nemirtų iš bado ar nuo ligos, tasai vaikas auga jau turėdamas traumą. Jis nebetiki, kad yra mylimas, nebetiki, kad kažkam reikalingas.

Bėga metai, labai sunkūs metai ir moteris išmoksta gyventi be vyro. Darbinis arklys su sijonu. Boba su kaušais. Vadinkite kaip norite, esmė nuo to nesikeičia. Moteris tapo žmogumi, kuris tempė, tempė nepakeliamą naštą ir pagaliau prie jos priprato. Ir kitaip ji jau paprasčiausiai negali.

Pats baisiausias dalykas šitoje patologiškoje moters transformacijoje – ne grubumas ir ne valdingumas. Baisiausia yra tokios moters meilė. Ji gali užmušti tokia savo meile.

Vaikystėje turėjau draugę, ji pasakojo, kaip ją maitindavo: suspausdavo galvą tarp kelių ir pylė į burną sultinį. Nes vaikas valgyti daugiau nenorėjo ir nebegalėjo, o mama ir močiutė buvo įsitikinusios, kad reikia.

Tačiau palikime nuošalyje kraštutinius nukrypimus. Tiesiog moteris. Tiesiog mama. Tiesiog skausmas ir sielvartas. Tiesiog vaikas, kuris užaugo įtardamas, jog yra nereikalingas ir nemylimas. Nors tai netiesa. Juk tik vardan jo, tik vaiko labui motina ir gyveno, viską iškentė. Vaikas auga, stengdamasis užsitarnauti meilę, jeigu jau neįmanoma gauti jos nemokamai. Vaikas padeda mamai. Nieko nereikalauja.

Problemos šeimoje: Trauma pereina į naują etapą

Prabėga metai ir patsai šis vaikas sukuria šeimą ir susilaukia savų vaikų. Ir kai kuriuos iš jų motinos taip sugniuždė, kad dabar jie galėjo tik atkartoti motinos elgesį savo pačių gyvenime.

Panagrinėkime šiek tiek pozityvesnį variantą. Vaiką traumavo mamos sielvartas, tačiau galutinai jo širdis nesustingo.

Pirmą kartą paėmusi savo vaiką ant rankų jauna mama staiga supranta: štai tasai žmogus, kuris pagaliau ją pamils tikra meile, kuriam ji išties yra reikalinga. Nuo to momento jos gyvenimas įgauna naują prasmę. Ji gyvena vaikų labui, vardan vaikų.

Ir tik viena negerai – vaikas auga. Ir auga labai greitai. O kas bus paskui? Mama taip stipriai baiminasi jos laukiančios naujos vienatvės, kad nustoja veikti protas. “Aš negaliu užmigti, kol tu negrįžai namo”… Mūsų mamų žodžiai, pamenate?

Kas vyksta su vaiku? Jis negali neatsiliepti į mamos jaučiamą meilės poreikį. Bet juk egzistuoja dar ir jis pats. Egzistuoja savarankiškas gyvenimas, laisvė. Ir vaikas išeina, išsinešdamas su savimi kaltę, o mamai palikdamas nuoskaudą. Į darbą paleidžiami skandalai, grasinimai, spaudimas, šantažas. Keista, bet tai dar ne patys blogiausi variantai. Prievarta išprovokuoja atkirtį ir pasipriešinimą ir leidžia vaikui vis dėl to separuotis nuo mamos, tegu ir su nuostoliais.

Bet ką mes čia vis apie moteris. O kur vyrai? Kur vaiko tėvas?

Berniukus irgi mamos augina. Jie įpranta paklusti. Pats vyras neturi jokio aiškaus nuosavo tėvystės modelio. To vyro akyse daugybė tėčių vieną rytą paprasčiausiai atsikėlė, išėjo ir daugiau nebegrįžo. Dėl to dauguma vyrų laikė visiškai natūraliu dalyku, jog išėjęs iš šeimos tu daugiau nebeturi su ja nieko bendro ir todėl nebendravo su savo vaikais, nepadėjo.

Och jau tos mūsų mamų ir tėčių laikmečio skyrybos – skausmingos, žiaurios. Kankinantis dviejų meilės negavusių vaikų nusivylimas. Jie klaikiai bijojo vienatvės, bet būtent į ją ir ėjo, nes be vienatvės savo gyvenime nieko daugiau nematė.

Rezultatas – nuoskaudos, dvasinės žaizdos, dar labiau sugriauta sveikata, moterys dar labiau užsiciklina į vaikus, vyrai dar daugiau geria. Štai tokiame fone auga vaikučiai, jau trečia pokario karta.

Būta ir gerų dalykų. Septinto dešimtmečio pabaigoje motinos gavo vienerių metų trukmės motinystės atostogas. Jos daugiau nebebuvo laikomos visuomenei naudos neduodančiais elementais. Šitos naujovės autoriui vertėtų paminklą pastatyti. Ir dar viena gera permaina: atsirado galimybė gyventi atskirai. Visos tos liūdnai ar nelabai liūdnai pagarsėjusios “chruščiovkės”. Tegu ir plonos buvo sienos, viskas girdėjosi, bet vis dėl to šiokia tokia autonomija. Riba. Saugumas. Nuosava ola. Šansas atgauti jėgas.

Problemos šeimoje: Trečioji karta

“Lieku tau skolingas” – tai iš esmės trečiosios kartos devizas. Kartos, kurią sudarė vaikai, priverstinai tapę tėvais nuosaviems tėvams.

Kartos simboliu galima laikyti berniuką iš komiško animacinio filmo “Atostogos Rūgpienių kaime”. Jis, žinoma, išties juokingas, ir kartu – nelabai. Visoje savo šeimoje, berniukas yra praktiškai vienintelis suaugęs žmogus. O juk jis net mokyklos dar nelanko, reiškia, savo šeimos neturi. Išvažiavo gyventi į kaimą, gyvena ten, tačiau jaudinasi dėl tėvų. O tie nieko daugiau nedaro, kaip tik alpsta dėl kiekvieno nieko ar bejėgiškai skėsčioja rankomis.

Ir taip – visą vaikystę. O kai atėjo laikas užaugti ir palikti namus – baisios separacijos kančios ir kaltė, kaltė, kaltė, kartu su pykčiu. Pasirinkimas labai paprastas: išeik į savarankišką gyvenimą ir tai nužudys mamytę, o jei pasiliksi – pats žūsi kaip asmenybė.

Nors jeigu pasiliksi, tau visą laiką kalbės, kad reikia tvarkytis savo gyvenimą, kad tu viską darai ne taip, negerai, neteisingai, nes kitaip jau seniai turėtum savo šeimą. Bet vos tik atsirasdavo kandidatas/kandidatė į žentus/marčias, tasai kandidatas tuojau pat būdavo išbrokuojamas, prieš jį tėveliai pradėdavo karą iki pergalingos pabaigos.

Trečioji karta tapo nerimo, kaltės, hipertrofuotos atsakomybės karta. Visa tai turėjo savų pliusų, būtent šitie žmonės mūsų dienomis yra sėkmingi pačiose įvairiausiose veiklos srityse, būtent jie moka tartis ir susitarti, atsižvelgti į įvairius požiūrius. Tačiau vaikystėje jiems trūko vaikystės. Šios kartos atstovai dažnai jaučiasi vyresni už aplinkinius, netgi pagyvenusius žmones.

O dar galima pastebėti susiliejimo su tėvais, viso to “gyvenu vaiko labui” pasekmes: daugelis šios kartos atstovų prisimena, kad vaikystėje tėvai ar seneliai negalėjo pakęsti uždarytų durų. “Ką ten tokio darai, kad slapstaisi?” Dėl ko vaikai, užaugę sąlygose, kur pastoviai pažeidinėjama asmeninė erdvė, paskui ypatingai aršiai tą erdvę ir jos ribas gina. Retai eina į svečius, nepažįsta kaimynų. Ir nenori pažinti.

O kaip su šeima?

Dauguma ir dabar turi sudėtingus santykius su tėvais (ar jau mirusių tėvų atminimu), daugumai nieko nesigavo su tvirta santuoka arba gavosi ne iš pirmo karto, o tik po to, kai savo viduje buvo atsidalinta nuo tėvų.

Vaikystėje gautos ir puikiai įsisavintos nuostatos, jog vyrai tik ir laukia, kad pasinaudotų ir mestų, o moterys tik ir tyko, kad kuo greičiau pakištų po padu, laimės šeimyniniam gyvenimui, savaime aišku, neprideda. Tačiau atsirado sugebėjimas išsiaiškinti santykius, girdėti vienas kitą, tartis ir susitarti.

Kitoks scenarijaus variantas plėtojasi, kai viršų paima dar viena klastinga hipertrofuotos atsakomybės nuostata: viskas turi būti daroma, viskas turi vykti TEISINGAI! Pačiu geriausiu būdu! Tačiau tai – atskira tema.

Jeigu karo ir pokario karta gyveno įsitikinusi, kad jie yra puikūs tėvai, tokių dar paieškoti reikėtų, ir kad jų vaikai turi laimingą vaikystę, tai perdėtai atsakingų tėvų karta beveik visa be išimties kenčia “tėvų neurozę”.

Mano sūnus – sekančios, “neapsikrauk smegenų” kartos atstovas. Ir jis dar ne pats ryškiausias jos atstovas, kadangi jį išgelbėjo siaubingas tėvų tingumas. Gaila, bet dauguma kitų hipertrofuotos atsakomybės apsėstų tėvų buvo nepalyginamai aktyvesni. Ir auklėjo jie su baisiu užmoju, pilnu tempu.

Rezultatas nelinksmas. Dabar visi visur skundžiasi vaikais: “Jis nieko nenori. Guli ant sofos, nedirba, nesimoko. Sėdi, vėpsodamas į kompiuterio ekraną. Už nieką nenori prisiimti atsakomybės. Į visus mėginimus pasikalbėti, reaguoja agresyviai”.

O ko jūs tikėjotės, jeigu visą vaikystę viską darėte už jį, netgi norėjote, planavote ir svajojote vietoje vaiko, atėmę iš jo visą iniciatyvą? Už ką jam būti atsakingu, jeigu greta yra tėvai, kuriems neduok pavalgyti – tik leisk už ką nors prisiimti atsakomybę? Gerai, jei tiesiog drybso ant sofos, o ne narkotikus šniurkščia. Savaitę nemaitinsite – gal ir atsikels nuo sofos.

Tačiau ši karta dar tik žengia į gyvenimą, nekabinėkime jiems kol kas etikečių.

Gyvenimas parodys.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *