Savi ir visi kiti

Trokšdami įsiteikti aplinkiniams, suaugusieji neretai sulaužo programą, kuri atsakinga už vaiko saugumą. Jie atkakliai reikalauja, kad vaikas būtų komunikabilus, bara ar išjuokia už tai, kad jis drovisi, prievarta išstumdami jį į dėmesio centrą. Verčia būti „mandagiu” ir mielai bendrauti su svečiais ar kaimynais, sutiktais lifte. Mažam vaikui tai visiškai nenatūralu ir neretai jį tai smarkiai traumuoja.

Jam kur kas labiau norėtųsi, kad mama ar tėtis leistų įkniaubti veidą jiems į krūtinę ar įsikibti į koją, jeigu mažasis jau vaikšto. Kad raminančiai uždėtų ranką ant galvos ir toliau bendrautų su svetimais suaugusiais, leisdami vaikui priprasti, įsižiūrėti.

Jeigu naujas, nepažįstamas suaugęs žmogus elgiasi adekvačiai, paprastai jau po 15-20 minučių vaikas šypsosis ir užsimegs bendravimas.

O jei nepažįstamasis pradės pamokslauti ir priekaištauti vaikui, kad jis „nesisveikina”, jei nepažįstamasis kelia balsą, įkyriai spokso – nereikia stebėtis, kad vaikas dar labiau glausis prie tėvų, o gal apskritai apsiverks.

Tėvams labai svarbu suprasti: mažylis daro tai, ką daryti jam liepia programa, atsakinga už jo saugumą, o ne tai, kas teikia malonumą pernelyg įkyriai kaimynei.

Įsivaizduojate, ką jaučia vaikas, kai nuosava mama ragina pažeisti saugumo techniką?

Ar galite įsivaizduoti mamą, kuri pasakytų: „Nagi, bėk pažaisti su kamuoliuku į judraus prospekto važiuojamąją dalį, juk tai labai patiks štai šitai mielai tetai!”

Absurdas ir košmaras, kuriuo užsiima tiek daug tėvų.

Sulig amžiumi vaiko įtampa, sutikus nepažįstamus žmones, pradės silpti. Tačiau žmonių skirstymas į savus ir svetimus kaip vienas iš bazinių bendravimo principų išliks visam gyvenimui.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *