Šeimos gali būti skirtingos. Vienas iš požymių, būdingų stipriai ir sveikai šeimai, yra tai, kad visi šeimos nariai stoja vienas už kitą. Kai šeimoje nėra išdavikų, stiprių, silpnų. Kai šeimoje neskamba arogantiški „aš gi tau sakiau!”, „aš taip ir žinojau!”

Šeimoje žmonės ne tik save realizuoja naujuose vaidmenyse – mamos, tėčio, vyro, žmonos, bet ir mokosi išsikelti bendrus tikslus, ieškoti būdų jiems pasiekti, drauge įveikti sunkumus, problemas, kartu mokosi, petys į petį, neišliedami vienas ant kito susikaupusio negatyvo.

Jie susiima už rankų, kai kuris nors iš jų nukrenta, jie nerauko antakių ir nesmerkia, o paima už rankos ir padeda atsikelti. Kartu ir sielvartas – ne bėda, o džiaugsmo – dvigubai daugiau. Taip byloja išmintis. Kad visa tai būtų, reikia suprasti, kad žmonės yra vertybė. Kad aš pats savaime irgi esu vertingas.

Kai man viskas krenta iš rankų, nėra nuotaikos, bet koks mano veiksmas atrodo nerangus, o mano mintys man pačiam atrodo lėkštos ir bukos – aš savęs nekeikiu!

Nežiūriu į save iš aukšto. Nešnypščiu sau pačiam skaudžių žodžių. Esu pakankamai lojalus sau – nors būtent šiandien pasielgiau kaip „stabdis” ir labai blogai jaučiuosi.

Sutikite, išties keistas būtų vaizdas, jei imčiau kariauti pats su savimi ir imčiau skųstis savimi aplinkiniams.

Iš esmės būtent taip ir reikia elgtis grupėje, bendraminčių komandoje, kuri užsiėmė visiems bendros problemos sprendimu. Arba susitelkę ginasi nuo susikaupusių problemų.

Komandoje svarbu suvienyti pastangas, o ne aiškintis vidinius santykius, tiesa?

Vidiniai skandalai ir intrigos atiduos jūsų saugomą tvirtovę priešui be mūšio. Vidinė vienybė apgins nuo priešo net pačią nestabiliausią struktūrą.

Šeima – tai komanda. Ji bus stipri, jei šeimoje niekas nežiūri į partnerį kaip į silpnąją grandį. Niekas nekaltina kito dėl klaidų. Niekas nieko nemoko, niekas nesilaiko įsikibęs į savo, kaip lyderio, reputaciją.

Kokia nauda skęstančiam laivui, jeigu jo kapitonas iki paskutinės akimirkos stovėjo ant denio, išdidžiai puikuodamasis munduru, ir neleido pavaldiniams suabejoti savo kapitonišku pranašumu jų atžvilgiu?

– Ei, kapitone, gelbėk laivą, o ne savo munduro garbę.

O dar geriau – vairuok laivą tokiu būdu, kad jis, neskęsdamas, tęstų savo be galo svarbų maršrutą.

Išvada: mes niekada neištariame nė vieno priekaišto savo sutuoktiniui (sutuoktinei). Tik palaikymo ir meilės žodžiai – bet kokiu atveju ir bet kokiomis aplinkybėmis.

Juk nepriekaištausiu gi aš sau pačiam! O tiksliau, ne taip dažnai priekaištausiu, kad tai išmuštų mane iš pusiausvyros.

.