Šeima ne ta, į kurią gražu pasižiūrėti iš šalies, o ta, kurioje nebaisu

Šeima ne ta, į kurią gražu pasižiūrėti iš šalies, o ta, kurioje nebaisu. Niekam nebaisu. Net pačiam mažiausiam jos nariui. Ir štai paradoksas – tokioje šeimoje nebaisu pripažinti visų pirma savo baimę. Štai, bijai, pavyzdžiui, griaustinio ar vorų, ar baubo po lova, o niekas iš tavęs nesijuokia ir neaiškina, kad tai kažkokia kvaila ir nesveika baimė. Tave paprasčiausiai supranta ir apkabina. Štai čia ir yra svarbiausias skirtumas tarp savų ir svetimų, bičiuliai.

Svetimi – vertina, kartais išjuokia, kartais ignoruoja, kartais nenori nieko žinoti apie tavo problemas ir yra visiškai teisūs, kadangi tu jiems svetimas, vadinasi, nereikšmingas, tiesiog praeivis, neužimantis nei minčių, nei erdvės.

O savi – supranta ir apkabina, net jeigu kartais užpyksta, kartais tiesiog įsiunta. Tačiau paskui vėl sugrįžta, atsisėda greta pasikalbėti ir tame pokalbyje kiekvienas šeimos narys turi žodį, jame nėra vietos sadistiškam santykių aiškinimuisi, kuriame vienas pusė visada teisi, o kita – visada kalta.

Kai šeimoje pradedama kalbėti, jog niekas nesiruošia suprasti, išklausyti ar atvirai ir sąžiningai pasikalbėti – reiškia, nėra jokios šeimos.

Yra tik žmonės, kuriems kažkas pasakė, kad sulaukus tam tikro amžiaus reikia susirasti porą, paskui susilaukti vaikų ir kad dėl viso to būtina drauge gyventi. Kokių žmonių ieškoti, kam reikalingi vaikai ir kuriems galams gyventi kartu – nepasakė, nepaaiškino…

Na ir bala nematė.

Reiškia, susirasime, susilauksime, gyvensime. O paskui galbūt suprasime, kam viso to reikia. Tikriausiai tam, kad žmonės nieko blogo nepasakytų.

Ir štai tai – baisu. O šeimoje juk svarbu, kad nebūtų baisu, tiesa?

Pripažinti savo klaidas ir nesusilaukti paniekos ir ištiso kibiro pamokymų…

Patirti pralaimėjimą ir nesusilaukti, sugrįžus namo, pretenzijų ir kaltinimų…

Neatitikti standartų ir nesusilaukti pajuokos ir pašaipų…

Paprašyti pagalbos ir gauti būtent pagalbą ar netgi atsisakymą padėti, bet ne analizę, ką ir kaip tu blogai padarei…

Nesusidoroti ir nesusilaukti kaltinimų, kad esi silpnas ar nemokša…

Su malonumu, o ne su gėda būti savimi, nes tau nė karto nepapriekaištavo dėl to, kad esi ne toks kaip kažkas sėkmingesnis, gražesnis, sumanesnis…

Kodėl visi šie tokie paprasti dalykai atrodo tokie nepasiekiami, bičiuliai?

Kodėl priimta manyti, kad svarbiausias dalykas – priversti artimuosius iš kailio nertis, kad jie darytų tik tai, ko norime mes ir būtų tokie, kokiais juos norime matyti mes?

Kodėl mes paskui patys sėdime baisiai įsižeidę dėl to, kad mūsų nepriėmė ir neapkabino, ir stebimės, kad mums dažnai meluoja, užsisklendžia nuo mūsų, gyvena kažkokį kitą lygiagretų gyvenimą ar paprasčiausiai išeina?

Arba patys imame lygiai taip pat elgtis, atsakydami į kokio nors šeimos nario tironiją…

O kaip su vaikais, kurie neturi kur eiti iš šeimos? Juk jų vienintelis būdas apsiginti – tapti mums nepakenčiamais, nusispjauti į tai, kas mums svarbu…

Būtina turėti tai galvoje. Ir suprasti, kad apginti juos labai paprasta. Pakanka pašalinti būtinybę gintis.

Kad taip būtų, jums patiems neturi būti baisu toje konstrukcijoje, kurią patys susikūrėme. Supraskite ir apkabinkite. Ir būkite suprastais ir apkabintais. Tai išties labai šaunu.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *