Mūsų kultūroje gana populiari antros puselės idėja – žmogaus, kuris mums idealiai tiks, tarsi puodui dangtis. Realybėje ši idėja yra nepaprastai žalinga, tuojau paaiškinsiu, kodėl.

Kodėl svajojame apie antrą puselę?

Antrąją puselę mes įsivaizduojame kaip žmogų, su kuriuo galima nugyventi visą gyvenimą meilėje ir harmonijoje. Tarsi jis būtų sukurtas specialiai mums. Tai žmogus, su kuriuo pagaliau galima būti savimi ir susirasti laimę.

Troškimas susitikti su tokiu žmogumi yra natūralus. Tačiau pasižiūrėkime, kas už jo slypi:

– Visų pirma, tai noras visiems laikams atsikratyti vienatvės. Yra tokia idėja, kad jei jau sutikote antrąją puselę, tai visam gyvenimui. Tada pagaliau galima atsipalaiduoti: „Uffff, dabar tikrai niekada nebūsiu vienas/viena”. Nes vienatvė baugina ir ilgai joje išbūti nepakenčiama.

– Kitas žmogus reikalingas tam, kad jūs jame atsispindėtumėte tarsi veidrodyje. Mūsų viduje gyvena daug skirtingų asmenybės dalių. Bėda ta, kad ne visas jas galime sau priskirti ir pasakyti: „Taip, aš esu būtent toks”. Nes kai kurias savo asmenybės dalis laikome blogomis, kitas dar vaikystėje sugniuždėme, o apie trečias net patys nieko neįtariame.

Pabandykite prisiminti, juk mes mylime žmoguje tas savybes, kurias laikome svarbiomis, bet negalime išreikšti patys. Arba jos mumyse prastai išsivysčiusios, arba neturime su jomis kontakto, arba negalime jų sau leisti, arba nežinome, kad jų turime. Mes ir patys norėtume tokiais būti, tačiau galvojame, kad negalime.

Įsižiūrėkite į savo idealą šiuo aspektu ir jums labai daug kas paaiškės.

– Noras suversti kitam žmogui atsakomybę už save, savo būklę, savivertę, laimę ir pan. Norime susirasti antrą puselę, kad gautume tai, ko mums trūksta: meilės, besąlygiško priėmimo, supratimo, rūpesčio, reikalingumo ir vertingumo jausmo ir kt. Trumpiau tariant, iš kito žmogaus mes norime gauti tai, ko negalime (ar nenorime) duoti sau patys. O partneris bus mums tuo vertingesnis, kuo labiau save nuvertinsime.

Kai yra idealus kitas žmogus, galima neaugti ir nebręsti kaip asmenybei, galima nesirūpinti savo gyvenimu, nedirbti su savimi ir netobulėti. Juk būsime mylimi tokie, kokie esame. Štai tokia savotiška mažo vaiko svajonė apie idealų tėvą/mamą.

Koks pavojus gresia?

Kai svajojame apie antrą puselę, gyvename tarsi ne pilnu pajėgumu. Atrodo, kad pakanka tik susitikti su tuo žmogumi, ir pagaliau prasidės gyvenimas. O visa kita, kas vyksta iki susitikimo – viso labo pasiruošimas svarbiausiam įvykiui. Tarsi laimė čia ir dabar būtų neįmanoma ar kokia nors netikra.

Pavojus slypi tame, kada ieškoti sielos draugo galime visą gyvenimą ir niekada jo nerasti. Arba susitikti, o paskui išsiskirti. Ir tokiais atvejais jausimės be galo nelaimingi. Gaunasi tam tikra priklausomybė nuo santykių kaipo tokių. Jei visą laiką kažko laukiame ir susikoncentruojame į idealo paieškas, galima prašvilpti tuščiai visą gyvenimą ir niekada neatrasti savęs.

Paradoksas čia tas, kad kol neatrasime savęs, savo kelyje sutiksime tik netinkamus žmones.

O jei sutiksite žmogų, kuris atrodo panašus į antrą puselę, kils didelis noras išlaikyti šiuos santykius bet kokia kaina. Tada tenka atsisakyti savęs, į daugelį dalykų užmerkti akis, kentėti nemalonius dalykus, kad tik galėtume būti kartu. Nes tai yra „būtent jis” ir kitų tokių kaip jis „nėra visame pasaulyje”. Tačiau čia kalba eina jau apie tarpusavio priklausomybę, tai atskira labai plati tema.

Tačiau svarbiausia, kad besivaikant idealo iliuzijos, galima sugriauti tai, ką turime jau dabar. Žinau atvejų, kai vienas iš sutuoktinių sutiko „antrą puselę” ir paliko šeimą. Ar verta pasakoti, kad dažniausiai tokios istorijos baigiasi niekuo ir palieka po savęs daugybę nelaimingų žmonių?

Kokia galėtų būti alternatyva? Būtina pažinti save, tapti vertingu ir svarbiu sau pačiam, užauginti iki pilnaverčio žmogaus, o ne kažkieno „puselės”. Tada antros pusės poreikis išnyks. Atsiras galimybė gyventi savo gyvenimą laimingai ir nesikankinti, jei nepasitaikė tinkamas žmogus. Nors šioje situacijoje šansas sukurti darnius santykius su geru žmogumi yra nepalyginamai didesnis.

.