Toms, kurių nebemyli

Kažkada man labai įstrigo į širdį žodžiai “Mums visada atrodo, kad mūsų nemyli už tai, kad esame geri. Ir mes nesuprantame, kad myli mus dėl to, kad geri yra tie, kurie mus myli”. Galinga mintis, ar ne tiesa? Juk ne kiekvienas gali, moka ir nori mylėti.

Ir štai sutinkame gyvenime tokį žmogų, retą kaip briliantas ir paskui visą gyvenimą negalime jo pamiršti. Paskui vis lyginame ir lyginame: “Taip kaip jis/ji mus mylėjo – niekas daugiau, niekada…”

Nors ne visada tokia “meilė” yra iš tikrųjų meilė.

Kas gali būti įdomiau už istorijas, kurios vyksta su žmonėmis? Ar žmones, su kuriais vyksta įdomios istorijos?

“Vienas žiūri į balą ir mato purvą, o kitas – vandenyje atsispindinčias žvaigždes”. – rašė filosofas Kantas. Mano klientė garantuotai mėgo literatūrą ir filosofiją ir savo mylimame žmoguje matė ne tik žvaigždes ir mėnulį, bet ir pjedestalą, monumentą, aštuntą pasaulio stebuklą, trumpiau tariant, visa tai, kas didesnio ir aukštesnio už ją pačią. Nežiūrint į tai, kad faktai bylojo visa ką kita.

“Jei tik žinotumėte, kokiu aš jį mačiau! Paminklas absoliučiam grožiui, kilnumui, grožiui, kuklumui ir narsumui. Ne, man nieko iš jo nereikėjo. Tiesiog būti šalia. Aš taip jį mylėjau… Taip mylėjau savo meilę jam. Ji tiek daug man davė… Visa mano naujausia paveikslų paroda – tai jis. Kiekviename kūrinyje. Kiekviename potėpyje. Jei tektų šiandien mirti, gailėčiausi tik dėl vieno – kad dar sykį nepažvelgiau jam į akis… Kodėl jis man sutrukdė? Kodėl jis iš tikrųjų yra visai ne toks? Kaip dabar gyventi? Manyje – visiška tuštuma”.

Yra moterų kategorija, kurios atstovėms įsimylėjimo pojūtis tiesiog būtinas. Jų meilės objektai – arba nepripažinti genijai, arba stiprūs, nepriklausomi žmonės. Jeigu moterį traukia gelbėti – greičiausiai tai bus pirmasis variantas. Jeigu ji trokšta aukotis – antrasis. Esmė ta, kad savo mylimajam tokia moteris suteikia neegzistuojančių bruožų. Tiksliau, tie bruožai egzistuoja, tačiau yra užslėpti. Tokie, kuriuos mato vien toji moteris.

Ir vyrui labai nelengva sugriauti tokią moters visaapimančią, viską suprantančią meilę. Meilę, kuri didesnė už kosmosą.

O dar sunkiau jos atsisakyti. Patys pagalvokite, kam nesinori bent minutėlę pasijausti pusdieviu? Iš pradžių minutėlei, paskui savaitei, mėnesiui, metams…

Vyras iš pradžių stebisi: “Baisaus čia daikto, vinį įkaliau, kas čia ypatingo?” Paskui pripranta ir jeigu moteris jam labai patinka tai ir pats sau jis greta jos labiau patiks.

Moteris linkusi ištirpti. Vyras – narcizas. Puiki sąjunga, abu sutverti vienas kitam.

Priežasčių, dėl kurių tos klajojančios puselės susiranda viena kitą ir susivienija į vieną visumą, yra tiek daug, kad aprašyti jas viename straipsnyje neįmanoma. Visa ko pagrindą sudaro, žinoma, tie gyvenimo scenarijai, kuriuos į mūsų “kompiuterį” įrašė dar vaikystėje.

Moteris, vaikystėje išgyvenusi psichologinę izoliaciją, atstūmimą, vienatvę, tokiu būdu bando per partnerį pergyventi visa tai, ko jai kitados taip reikėjo ir ko iki šiol labai reikia. Geriančių tėvų ar darboholikų, užsiimančių tik savo darbais namuose užaugusi moteris suaugusiame gyvenime dažniausiai bando realizuoti save “gelbėdama” sudėtingus, šaltus žmones, kurių niekas nesupranta. Tai pačiai kategorijai priklauso meno žmonės, mūzų tarnai, kurie ir suaugę išsaugo jaunuolišką maksimalizmą ir kuriems gyvenimas yra tik arba baltas, arba juodas. Idealizavimas jiems reikalingas kūrybiniam augimui, o jausmų audros – įkvėpimui.

Šie žmonės turi savų traumų, tačiau tos traumos paslėptos po talentu. Pašalinsime jas – pasaulis liks be genijų. Šių žmonių “meilę” ištverti pajėgu ne kiekvienas. Bent jau dėl to, kad jos pernelyg daug. Nors visgi ne tiek daug, kaip nusivylimų. Op, ir visos viltys išgaravo. Išnyko. Niekada jų ir nebuvo. Tiktai iliuzija…

O kas belieka tam, kuriuo ėmė ir nusivylė?

Jis lieka be nieko. Jis visiškai nieko nesupranta: “Kas čia buvo ir kas čia nutiko?” Jis neviltyje: “Aš kažką padariau ne taip”. Jis jaučiasi kaltas, jaučiasi netekęs “paties mylimiausio žmogaus šiame gyvenime”. Jo Ego užgautas. Jam skaudu ir apmaudu.

Ir čia reikia prisiminti štai ką.

Žmogus, kuris įsimylėjo į savo meilę, nusivilia irgi tuo pačiu – savo meile. Esminis žodis čia: “savo”. Su kitu, su realiu žmogumi tai neturi nieko bendro. To realaus, tikro žmogaus jis apskritai nematė ir negirdėjo. Jis tiesiog mylėjo savo meilę tam žmogui.

Žinoma, kiek žmonių, tiek istorijų, ir visos turi teisę egzistuoti, ir visos jos savaip gražios.

Bet paprasčiausiai neįmanoma mylėti žmogaus, kurio nepažįsti.

O jeigu jus pažino ir netgi po to vis dar tebemyli – tausokite tokį žmogų kaip akies vyzdį.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *