Kai merginai 20 metų, ji sau patinka, nieko nebijo, pati renkasi, ko nori, gali siuntinėti vyrus tolėliau. Iškyla klausimas, kas nutinka po kokių 15 metų, kai jos tiesiog atpažinti nebegalima? Ji pati sau nebepatinka, pradeda lakstyti į kosmetikos salonus ir pas plastikos chirurgus, ir visam tam tik viena priežastis – patologiškas troškimas išsaugoti jaunystę ir pagaliau patikti.
Tipiška vyresnės nei 35 metų amžiaus moters išvaizda – kažkokia susikūprinusi, sugniužusi, eisena – nepasitikinti. Moteris pradeda vis daugiau dažytis, naudoja vis daugiau kosmetikos, kadangi ima gėdintis savo tikrojo veido. Gerai, jeigu viskas tuo ir apsiriboja, tačiau pasitaiko ir sunkių atvejų, kai pradedama nuo smulkių kosmetinių procedūrų, pereinama prie žymiai rimtesnių, o baigiasi ištisa serija plastinių operacijų.
Tai ne kas kita, kaip sunki patologija – nukreipti į save fizinį smurtą, leisti save pjaustyti be jokių rimtų medicininių priežasčių. Vienas dalykas, kai operacija reikalinga sveikatai ar gyvybei išsaugoti. Tačiau čia apie sveikatą nėra jokios kalbos.
Pats nemaloniausias siurprizas yra tas, kad visi šie būdai įsikibti į jaunystę ir jos nepaleisti, išlaikyti ją bet kokie kaina, nesuveikia.
Ir štai kodėl.
Moters galvoje tupi stereotipas, kad mane, dvidešimtmetę, visi myli. Vadinasi, kad būčiau mylima, turiu atrodyti kaip dvidešimtmetė. Net į galvą nešauna, kad kai jai dvidešimt metų – jos visi nori ne dėl to, kad krūtinė aukšta ar užpakaliukas stangrus. O todėl, kad pati, būdama dvidešimties metų, save mylėjo. Ji pati sau tada patiko. O sulaukusi, tarkime, jau minėtų 35 metų, moteris kažkokiu būdu praranda tikėjimą, kad yra nuostabi.
Mūsuose viešpatauja hipertrofuotas jaunystės kultas. Nuo 20 iki 40 metų amžiaus vyras apskritai negalvoja apie savo jaunystę. O 45 metų ir vyresnis vyras su siaubu supranta, kad sensta. Ir kad įtikintų save, jog vis dar patrauklus, pradeda ieškoti jaunos draugužės. Ne faktas, beje, kad ją suras, tačiau jau pats susidomėjimas jaunomis merginomis skatina šį kultą: patinka tik jaunos, nori ir geidžia tik jaunų.
Yra ištisas rinkinys štampų, kurie neveikia. Išteka jaunos. Geidžia jaunų. Esama specialių vietų, kuri reikia susipažinti su teisingais vyrais. Yra rinkinys įgūdžių, kuriuos reikia įsisavinti, kad tave vertintų…
Visa tai nesąmonė.
Tu gali sutikti nuostabų vyrą autobuse. Ar išnešdama į konteinerį šiukšles. Parduotuvėje, eilėje prie kasos. Bet kur.
Trys dalykai neturi jokios reikšmės – amžius, išvaizda ir charakteris.
Niekada nepavargsiu kartoti, kad aplinkiniai vertina tave lygiai taip ir tiktai taip, kaip tu pati save vertini. Ta pati istorija su vyrais, tačiau dabar kalba ne apie juos. Kaip save jauti – taip ir atrodai. Kodėl? Ogi todėl, kad vyras vis tiek matys ne išvaizdą, o kaip save jauti, kuo save laikai. O jeigu nusiritai iki to, kad pasirengusi vaikščioti „pasigaminusi” svetimą veidą, reiškia, viduje tiek nemyli savęs tikros, kad jokios operacijos šito neužmaskuos.
Ir dar – apie seksualinį patrauklumą.
Seksualinis patrauklumas – tai ne parametrų, kuriuos būtina atitikti, rinkinys. Seksualiai patrauklus yra tas kūnas, kurį pati šeimininkė myli ir laiko seksualiu. Galiu ilgai nemąstydamas išvardinti dešimtis žymių porų, kuriose moteris ne tik neatitiko visuotinai priimtų grožio kanonų, bet ir buvo išties negraži.
Joko Ono – ryškus to pavyzdys. Nei veido, nei figūros, nieko tokio. Ir Džonas Lenonas – pakankamai patrauklus, plačiapetis, pasaulinio masto žvaigždė.
Pirsas Brosnanas ir jo žmona, kuri sveria 120 kilogramų. Hju Džekmanas ir jo Debora. Galima vardinti be pabaigos.
Seksualumas – ne tame, koks tavo kūnas, svoris, amžius, kiek turi raukšlių ir t.t. Seksualumas eina iš vidaus. Tokia žmogaus prigimtis, jį tokį gamta sukūrė, taip veikia jo psichika, kad kai tik jis pradeda patikti pats sau, jis tučtuojau susiranda ir porą, ir dėmesio susilaukia, ir tampa labai paklausus, ir santykiai pradeda megztis.
Nei amžius, nei išvaizda, nei charakteris čia visiškai ne prie ko.
