„Tu manęs nemyli!“ ir kiti neurotiškos meilės požymiai

Perdėtus reikalavimus galima išsikelti ne tik sau, bet ir partneriui. Mano praktikoje tai dažna situacija, kai vienas iš poros narių tiesiogine prasme trokšta meilės iš sutuoktinio, reikalaudamas iš jo nuolatinio dėmesio. Ir kuo daugiau jis to reikalauja, tuo didesnį pasipriešinimą ir autonomijos troškimą tie reikalavimai sukelia partneriui. Viskas baigiasi, kaip taisyklė, santykių krize ir vizitu į mano konsultaciją. Atrodytų, paradoksas. Kaip meilė gali sugriauti santykius? Gali. Jeigu ji nesveika, neurotiška.

Kad nepakliūtume į nuosavų jausmų spąstus ir laiku atsektume neurotišką meilės poreikį, pateiksiu keletą šio potraukio požymių iš amerikiečių psichoanalitikės Karen Horney (su aktualiais pavyzdžiais iš savo praktikos).

Įkyrus meilės poreikio pobūdis. Kai žmogus ieško žmogaus, kuris būtų labai atsidavęs ir rūpestingas, kad nesijaustų vienišas, nesaugus, nelaimingas ir prislėgtas. Tai klasikinis kopriklausomybės pavyzdys. O jei tokie santykiai nutrūksta, priklausomas partneris ima stipriai katastrofizuoti situaciją ir suvokia ją kaip pasaulio pabaigą.

Nepasotinamumas ir pavydas. Pasireiškia reikalavimais būti vieninteliu meilės ir garbinimo objektu. Nesveikas įtarumas, kabinėjimasis, priekaištai ir kontrolė neigiamai veikia atmosferą šeimoje ir vėliau gali peraugti į realias tarpusavio nepasitikėjimo santykiuose priežastis.

Besąlyginės meilės poreikis. „Tu turi mane mylėti, kad ir kaip aš elgčiausi“. Tokie žmonės reikalauja meilės sau, net jei patys nieko mainais neduoda. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais ir ne vien emocinėje sferoje. Tokio požiūrio įgyvendinimo pavyzdžiu gali tapti, tarkime, šeimos biudžeto paskirstymas, pagal principą: „Tai, ką uždirba vyras, yra „mūsų“, o ką uždirbu aš, žmona – „mano“.

Nuolatinis reikalavimas įrodyti savo meilę. Tu turi nuolat kažką dėl manęs aukoti ir kažką dėl manęs daryti. Pavyzdžiui, konsultuojant šeimas, man dažnai tenka susidurti su situacija, kai žmona reikalauja, jog vyras po kelis kartus per dieną paskambintų iš darbo. Ir jeigu jis pamiršo tai padaryti, šis faktas traktuojamas kaip išdavystė ir abejingumas. Be to, kategoriškai atmetamas argumentas, kad vyras galėjo turėti objektyvių priežasčių, susijusių su dideliu darbo krūviu tą dieną.

Jautrumas atstūmimui. Irgi labai dažna situacija, kai žmogus įsigudrina įžvelgti atstūmimą net ten, kur jo nėra nė kvapo. Pavyzdžiui, jei sutuoktinis turi savo asmeninį požiūrį, nepritaria, kalbant kokia nors tema, ar net tiesiog įkiša lėkštę į indaplovę, „ne taip, kaip pasakiau“ – visa tai suvokiama kaip atstūmimas. Tokia reakcija dažniausiai būdinga isteriškoms asmenybėms ir ją lydi atsakas, kupinas perdėtos neapykantos.

Šį tekstą norėčiau užbaigti mintimi, kad tokių požymių egzistavimas šeimoje yra rimtas pagrindas kreiptis į psichoterapeutą. Be to, gali būti, kad ne vien šeimų, gali prireikti ir individualaus darbo, nes dirbti šiuo atveju reikia ne vien su santykiais, bet ir savo asmenybės problemomis. Juk jeigu viską aptarėte ir dėl visko susitarėte, tačiau kažkuriam partneriui vis dar liko pernelyg didelių lūkesčių, anksčiau ar vėliau tokia situacija sukels bėdų santykiuose.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *