Vaikai, kuriuos kažkada nužudė

Gyveno kartą vaikas. Šis mažas žmogus augo įprastoje šeimoje. Nesvarbu, kokia jos sudėtis, kokios pajamos ir kokie IQ rodikliai. Svarbu, kad toje šeimoje buvo priimta bausti fizinėmis bausmėmis, gniuždyti riksmais, gėdinti ir kaltinti. Daugiausiai kliūdavo mažajam žmogučiui, nes jis buvo pats bejėgiškiausias ir viską atleidžiantis.

“Baisaus čia daikto – porą kartų diržo gavo, kas čia tokio, kad išsigimėliu pavadinau, arba kiaule. Aš jį auklėju, girdau-maitinu, į būrelius vedžioju. Nieko tragiško”. – įsitikinę jo tėvai, globėjai, seneliai, senelės. Ir atėjo momentas, kai vaikas nuo tokio elgesio mirė. Ne, ne fiziškai mirė. Psichiškai, psichologiškai. Jis paprasčiausiai nustojo būti vaiku. Kažkas tokio neapčiuopiamo jame sustingo, suakmenėjo. Mūsų herojus ir toliau augo, vystėsi, galiausiai tapo suaugusiu. Suaugusiu žmogumi, neturėjusiu vaikystės ir su mirusio vaiko kapeliu savo širdyje.

Šis tekstas – bandymas pamąstyti apie smurtą prieš vaikus šeimose. Tai šioks toks atsakymas į tokią dažną frazę: “Kas gi čia tokio? Mane irgi vaikystėje mušė ir nieko – žmogumi užaugau”.

Ką tokiems žmonėms duoda ką iš jų atima tasai širdyje supiltas mažas kapelis?

Užaugę tokie žmonės socialine prasme gali būti visiškai sėkmingi. Jie turi viską, ką priimta turėti – būstą, automobilį, darbą, šeimą, vaikų. Jie geri darbuotojai, pasiaukojantys tėvai ir nuostabūs draugai. Pliusai visiems akivaizdūs.

O dar jie jaučiasi nelaimingais. Jiems sudėtinga pasidžiaugti pasiekimais, džiaugsmas trunka labai trumpai. Vienatvė – tai jų vidinis fonas: jie neturi artimųjų, kuriems galėtų viską papasakoti apie save. Kankina pastovus nepasitenkinimas savimi: sudėtinga priimti komplimentus, meilę, sudėtinga patikėti, kad tavyje esama kažko gero. Jie menkai tiki savo talentais. Dažniausiai labai miglotai įsivaizduoja, ko jiems reikia iš tikrųjų, bijo save realizuoti. Minusai, kaip matome, irgi visiems akivaizdūs.

Šie žmonės įsitikinę, kad laimę būtina užsitarnauti ir kuo atkakliau tarnauji, kuo teisingiau elgiesi, tuo didesnė laimės garantija. Kažkuriuo momentu užplūsta nuovargis nuo visų tų pastangų, o laimės kaip nėra, taip nėra. Ir tada ateina beprasmybės, ištuštėjimo būsena.

Yra trys variantai, kaip jie su šia būsena kovoja.

Pirmasis. Apsikrauti darbais, kuo daugiau darbų, kuo didesnis tempas. Kad neliktų laiko ir jėgų pamąstyti ir pajausti. Šitam keliui labai pritaria visuomenė. Antrasis. Priklausomybė. Lėta, nepastebima, dažniausiai – alkoholis. Puikus būdas nebejausti vidinio skausmo. Trečiasis. Tyrinėti save, mąstyti, gyventi. Ieškoti pagalbos. Šie žmonės pradeda uždavinėti sau klausimus ir ieškoti atsakymų.

Būtent jiems aš šį tekstą ir rašau.

Manau, esmė ta, kad šie žmonės bijo pasireikšti, paprasčiausiai bijo būti savimi. Bijo pateikti žmonėms savo talentus, savo “noriu”, savo “nežinau”, savo trūkumus. Bijo būti individualybe su visais pliusais ir minusais. Tarsi Damoklo kardas virš galvos kybo baimė, kad juos paliks arba nubaus, jei parodys savo unikalumą. Kam aš toks būsiu reikalingas? Vidinis cenzorius labai stiprus, griežtas, atidžiai stebi, kad kitados sustingusi, užšalusi asmenybės dalis taip ir neatšiltų, neatgytų. O juk tai kaip tik ir yra toji trūkstama delionės detalė, kuria padėjus į jos vietą, atsiras galimybė pajausti harmoniją su savimi ir pasauliu. Tai toji dalis, kuri kuria, kvailioja ir jaučia laimę. Ir viskam stojus į savo vietas, žmogus galės atsikvėpti pilna krūtine: jis klys, stebėsis, bandys kažką naujo, ieškos savo svajonių ir jų sieks. Tačiau vidinis kalėjimo prižiūrėtojas pradeda aiškinti apie atsakomybę prieš aplinkinius žmones, vaikai namuose rėkauja, darbai spaudžia, tėvai pretenzijas reiškia, viršininkai reikalauja… Ir visos svajonės, visi talentai pamirštami. Žmogus gyvena, jo gyvenime yra visko, ko reikia. Išskyrus jį patį.

Vaikystėje nužudyti vaikai tampa suaugusiais, kurie užsiima savo trūkumų kontrole ir šalinimu, bet visiškai neužsiima savo gabumais ir talentais. Jie visada stabdo savo vystymąsi, juk žymiai lengviau pripažinti savo netobulumą, negu tėvų nemeilę ir savo pačių neapykantą gyvenimą sugriovusiems tėvams. Geriau pats savęs nekęsiu. Kaip savęs nemylėti – šis jausmas man pažįstamas ir įprastas nuo vaikystės.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *