Vaikas, kuriam trūko meilės: kuo jis tampa užaugęs?

Jei kada teko sutikti žmogų, kuriam 20, 30 ar net daugiau metų, tačiau viduje jis vis dar tarsi vaikas, žinote, kaip atrodo žmogus, kuriam vaikystėje itin trūko meilės. Toks žmogus vis dar laukia jos ir neužaugs tol, kol neišmoks surasti laimės pats, rašo Brightside.me.

Nuo pat to momento, kai vaikas pasijunta nemylimas, jis tarsi nustoja augti. Ne fiziškai, bet emociškai. Kūdikystėje vystosi vaiko pasitikėjimo kitais jausmas. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas jaučiasi mylimas, jei mama patenkina visus jo poreikius. Vaikui augant, keičiasi ir jo poreikiai bei meilės supratimas.

Jei būdamas vaikas žmogus nesijaučia mylimas ir svarbus, užaugus jam bus sunku kurti artimus santykius su kitu žmogumi. Tokie žmonės nuolat tikrina kito jausmus, ieško meilės patvirtinimų ir tarsi testuoja kitą, bandydami įvertinti, ar tuo žmogumi jie gali pasitikėti. Jie dažnai jaučiasi pažeidžiami ir baiminasi būti palikti.

Kai vaikui sueina 2–3 metai, jis tampa vis savarankiškesnis ir nori pats priimti dalį sprendimų. Jei tėvai trukdo ir slopina vaiko autonomiją, neleisdami daryti to, ką jis jau sugeba pats, arba liepdami daryti tai, kam jis nepasiruošęs, vaikui tai sukelia gėdos jausmą. Šis gėdos jausmas jį lydi ir sulaukus vyresnio amžiaus.

Kartais net ir meilės perteklius gali neigiamai veikti vaiko raidą. Jei tėvai skiria visą savo laiką ir energiją, kad apsaugotų vaiką nuo jį supančio pasaulio, ir ignoruoja tai, kas vaikui tuo amžiaus tarpsniu yra svarbu, vaikas ima ir pats abejoti savo gebėjimais. Toks žmogus užaugęs nepasitikės savimi, bus linkęs nuolat savimi abejoti ir perdėtai kontroliuoti save.

Perdėta tėvų kontrolė suaugus paskatina ir nuolatinį įtarumo jausmą kitų atžvilgiu. Tokie žmonės mano, kad kiti jų nemėgsta, nepritaria ir nepasitiki jais. Neretai tai paskatina ir obsesinį-kompulsinį elgesį bei paranoją būti kitokiam ar būti persekiojamam.

3–6 metų amžiaus vaikai meilę supranta kaip galimybę daugybę dalykų atlikti patiems, nes tai padeda jiems patikėti savo jėgomis. Jie tikisi, kad tėvai palaikys jų iniciatyvą ir leis jiems būti smalsiems bei kūrybiškiems. Jei tėvai neleidžia vaikams būti savarankiškesniems nei anksčiau ir (arba) baudžia vaikus už tai, šie ima jausti kaltės jausmą, kuris juos persekioja ir suaugus.

Tokie vaikai užaugę stokoja kryptingumo ir ryžto kurdami realistiškus tikslus bei jų siekdami. Jie nuolat jaučia kaltės jausmą, o tai skatina pasyvumą, bejėgiškumą ir intymumo baimę. Kartais tokia vaikystės patirtis gali paskatinti ir psichopatinį elgesį.

Mokyklos laikotarpiu labai svarbus vaiko pasitikėjimas savo jėgomis ir savęs kaip lygiaverčio su kitais bendraklasiais vertinimas. Vaikas, kuris nepasitiki savimi, ima jaustis nevisavertis. Ateityje toks vaikas negalės tapti savarankišku ir savimi pasitikinčiu suaugusiuoju.

Be to, jei vaikas manys, kad jo pasiekimai mokykloje yra vienintelis kriterijus, lemiantis jo vertę, užaugęs jis gali tapti perdėtai įnikęs į darbą ir karjerą, apleisdamas savo asmeninį gyvenimą.

Jei jaučiate, kad jūsų viduje gyvenantis vaikas vis dar dominuoja ir daro įtaką jūsų sprendimams, padėkite jam užaugti. Pasistenkite suprasti, kiek jam yra metų, kaip jis atrodo, ką jis galvoja ir kokių baimių turi. Pasikalbėkite su juo.

Pamėginkite atlikti paprastą pratimą: paimkite popieriaus lapą, du skirtingos spalvos pieštukus. Jei esate dešiniarankis, dešine ranka rašykite tai, ką galvojate jūs kaip suaugęs žmogus, o kaire – ką galvoja jūsų vidinis vaikas. Jei esate kairiarankis, viską darykite atvirkščiai. Rašydami pagalvokite, kaip pradėtumėte pokalbį su savo vidiniu vaiku, ko norėtumėte paklausti, – atsakymai tikrai gali jus nustebinti ir būti visai ne tokie, kokių tikitės.

Pabandykite suprasti, ko ilgisi jūsų vidinis vaikas, ko jis nori. Pamėginkite pasakyti jam kažką malonaus, išreikškite jam meilę, patarkite – kitaip tariant, pabūkite jam tėčiu ir mama, kurių jam kažkada trūko.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *