Vaikas taip neilgai būna vaiku

Akimirksniu pralekia metai, kai jam mūsų reikia. Kol galima paimti ant rankų, o paskui – už rankutės. O paskui – už rankos…

Ir jis jau timpčioja ranką – jis didelis! Arba atsargiai išsilaisvina – jis jau labai didelis, suaugęs. Ir jis išeina savo keliu į savo likimą, šis suaugęs buvęs vaikas.

Liekame sutrikę: kaip, jau? Kaip taip gavosi? Kur mano mažasis berniukas, mažoji mergaitė, kurie taip norėjo ant rankų, bijojo užmigti, jei manęs nėra šalia, nuolat kvietė: mama!

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Dabar nekviečia; puikiai apsieina be mūsų. Ir užmiega su kažkuo kitu, su kitu buvusiu vaiku…

Vaikai neilgai būna vaikais. Ir štai ši trumpa vaikystė užimta auklėjimu, lavinimu, kuo tik nori, tik ne apkabinimais ir bučiniais. Ne bendrais žaidimais – kada žaisti – tai pamokos neparuoštos ar darbelis į darželį, nėra kada, aš baisiai pavargau, ryte į darbą…

Ir reikia išmokyti savarankiškumo. Visi tik apie tai ir tekalba! Tai – svarbiausia, kad būtų savarankiškas! Greičiau jau užaugtų!

O paskui viens du! – ir prieš jus suaugęs žmogus. Paprasčiausiai jaunesnis už jus. O vaiko daugiau nėra – vaikystė labai trumpa. Ir kaip jūs gailėsitės kiekvieno praleisto apkabinimo, kiekvieno riksmo ir pastabos, kiekvieno atsisakymo pažaisti, todėl kad nėra kada! Kada nors paskui.

O paskui jau nebereikia. Vaiko nebėra – yra suaugęs. O kai kurie vaikai nespėja tapti suaugusiais – taip irgi būna. Ir labiausiai gailisi ne dėl to, kad išmoko mažai anglų veiksmažodžių, formulių, mažai lankė sporto būrelį, mažai mokė savarankiškumo, mažai leido į ekskursijas su klase – labiausiai gailisi to, kad mažai buvo kartu.

Mažai kartu gulėjo ant sofos apsikabinę. Nešiojo ant rankų. Ar vaikščiojo susikibę rankomis – ir jau nėra jo rankos mūsų rankoje.

Tai taip greitai praeina; tas laikas, kai mes taip reikalingi vaikams. Vaikystė labai trumpa. Ir gyvenimas taip pat.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *