Vaikystės traumos, įtakojančios jūsų santykių su vyrais stilių

Jūsų partnerių pasirinkimą, savęs suvokimą ir bendravimą su pasauliu įtakoja tai, kaip vaikystėje įveikėte keturias vystymosi stadijas. Pamėginkime išsiaiškinti detaliau.

Santykiuose esate priklausoma nuo savo partnerio?

Nuo pat gimimo momento ir devynis mėnesius po to vyko pirmasis bazinių poreikių ir ryšio tarp kūdikio ir pasaulio formavimosi etapas. Per tą laiką, būdama dar visiškai mažytė, jūs nesąmoningai bandėte užmegzti ryšį su tėvais. Tam įtakos turėjo daug dalykų: ar sėkmingas buvo gimdymas, ar mama dainavo jums daineles, ar tarp jūsų būta akių kontakto ir t.t. Tėvų rūpestingumo deficitas sukelia tam tikras konkrečias pasekmes ateityje, viena iš tokių – priklausomybė nuo partnerio santykiuose. Tais momentais, kai suvokiate, jog neįsivaizduojate savo gyvenimo be konkretaus žmogaus, jumyse prabyla vaikystės trauma.

Vaikystės trauma: bazinio pasitikėjimo tėvais deficitas.

Aštri būtinybė turėti žmogų, juo disponuoti

Taip pat mūsų jau aprašytame amžiuje užsimezga ryšiai su artimiausiais giminaičiais. Jūs bandėte apčiuopti užsimezgusio tarp jūsų bazinio pasitikėjimo elementus. Ir jeigu tokio ryšio nebuvo arba jis buvo ganėtinai silpnas, tai turės įtakos jūsų santykiams su kitais žmonėmis ateityje. Viena iš būdingų apraiškų – savininkiškumo jausmas mylimo žmogaus atžvilgiu, aštrus noras jį užvaldyti, padaryti „savu” (kaip savu padaromas įsigytas daiktas).

Vaikystės trauma: kontakto su artimais giminaičiais deficitas.

Kamuoja baimė būti paliktai

Gyvenimo laikotarpyje nuo devynių mėnesių iki trejų metų, vyko psichologinis atsiskyrimas nuo tėvų, jūsų viduje užgimė nuosavas „aš“. Tam didelę įtaką turėjo tai, kiek jūsų tėvai palaikė jus tyrinėjant pasaulį ir jūsų paties troškimus, kiek gerbė jūsų asmenines ribas, kiek padėjo išsiaiškinti tavo interesus. Jeigu taip vadinamas „psichologinis gimimas“ nebuvo užbaigtas iki galo, suaugusi jūs bijote būti palikta, pamesta, o pažeidžiamumą ir skausmą slepiate po apsimestine stiprybe, nepriklausomybe ir reikšmingumu.

Vaikystės trauma: neužbaigtas psichologinis atsiskyrimas nuo tėvų, ryšio su savuoju „aš“ nebuvimas.

Nemokate susidoroti su nesėkmėmis

Laikotarpis nuo trejų iki penkerių metų jums buvo gana turiningas. Reikėjo įvaldyti rūpinimosi savimi įgūdžius, suformuoti galutinę psichologinę autonomiją nuo tėvų, užmegzti ryšius su bendraamžiais ir gamta. Jeigu jums tai pavyko – šaunu! Jeigu ne viskas klostėsi sklandžiai, brandesniame amžiuje jums tikriausiai sunku pažinti pasaulį nepriklausomai nuo kitų nuomonės, jūs sunkiai bendraujate visuomenėje ir santykiuose suvokiate save kaip „puselę“.

Vaikystės trauma: silpnas pagrindinių asmeninių vertybių suvokimas, nesugebėjimas pasirūpinti savimi.

Bijote vienatvės ir emocinio atstumo?

O nuo šešerių iki aštuoniolikos metų prasidėjo įdomiausia: jūs išmokote bendrauti su priešinga lytimi, susipažinote su kultūra, užmezgėte ryšį su pasauliu ir sužinojote, kas yra bendradarbiavimas. Idealiu atveju tai turėjo padėti jums rasti asmeninę gyvenimo prasmę, išmokyti spręsti konfliktus, prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir įgyti derybinių įgūdžių. Sutrikimų pasekmė šiame vystymosi etape – baimė likti vienai ir bauginantis emocinio nutolimo jausmas.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *