Ar žinojote, kad bene 99% mūsų moterų gyvena gyvenimą, kuris užpildytas kančiomis? Ir užpildė gyvenimą kančiomis ne kas kitas, kaip jos pačios. Ar žinote, kodėl moterys taip elgiasi su savimi? Todėl, kad priprato kentėti. Šitas įprotis giliai persmelkė visą jų esybę, jos jau paprasčiausiai negali nekentėti. Tai tapo jų antrąja prigimtimi.

Būtent šis pražūtingas įprotis veda į tai, kad moterys:

• Kuria santykius tokiu būdu, kad galėtų juose kentėti. Santykiuose su bet kokiu vyru, iš esmės pakankamai neblogu, jos įsigudrina surasti kažką tokio, dėl ko galima ramia sąžine imti kentėti. Kaip sakoma, kad tik noro būtų;
• Dirba ten, kur joms neįdomu, bloga, kur mažai moka. Jos kalba sau ir kitiems „nieko nepadarysi, dabar krizė, aš jau ne jauna, neturiu išsilavinimo ir t.t.;
• Jos grįžta pas tuos, su kuriais ir anksčiau nebuvo laimingos, tačiau įkalbinėja save, kad „dabar tiksliai bus geriau”.

Kentėti – tai juk taip suprantama ir aišku, taip logiška ir prognozuojama:

• „Štai jis pažadėjo paskambinti ir nepaskambino. Pasikankinsiu šia proga eilinį, šimtatūkstantinį kartą”;
• „Juk pažadėjo mesti meilužę ir neištesėjo. Och, kaipgi man skaudu dėl tokio jo elgesio! Ir, žinoma, kankinuosi dėl to, labai smarkiai kankinuosi! Tačiau kenčiu. Draugė man taip ir sako: „Reikia kentėti! O ką daryti, kaip aš vaikus be tėvo paliksiu?”;
• „Jis mane metė ir išėjo pas kitą. O mane myli štai šitas vyriškis. Bet aš jokiu būdu nebūsiu su juo laiminga. Aš gi myliu tą, kuris mane iškeitė į kitą!”

Ir taip, žinoma, dabartinių kančių pagrindą sudaro vaikystėje įgyta patirtis. Ir tai – bloga naujiena. Tačiau tai išgydoma. O tai – gera naujiena.

Turiu jums ir dar vieną gerą žinią: kai kurios iš tų 99% visgi galės atsikratyti įpročio kankintis. Tam reikia „viso labo” priimti sprendimą nesikankinti.

Būtent šioms moterims parašiau vertos moters manifestą. Na, ir sau pačiai, kad nepamirščiau 🙂

Jeigu atpažinote save aukščiau pateiktame aprašyme ir norite pakeisti gyvenimą, pradėkite nuo šio manifesto. Žemiau pateiksiu jo teksto pavyzdį. Galite pasiimti jį visą ar pačios pakoreguoti.

„Aš, tokia ir tokia (vardas, pavardė), atsakingai pareiškiu, kad nuo šiol, o tiksliau – nuo šios dienos priimu sprendimą liautis kankintis!

Kiekvieną dieną gyvensiu taip, tarsi tai būtų pati laimingiausia mano gyvenimo diena.

Bendrausiu tik su tais žmonėmis, kurie man artimi ir kurie mane myli. Visiems likusiems sakau „viso gero”.

Jeigu man netinka šis konkretus vyriškis, aš neimsiu jo perdarinėti, negrūsiu į kokius nors sau patogius rėmus. Aš suteiksiu jam galimybę išeiti.

Man nebaisi vienatvė. Nes būdama pati su savimi, jaučiuosi ne blogiau, nei būdama su kuo nors kitu. Jaučiuosi kitaip, bet ne blogiau.

Aš tiksliai žinau, kad jeigu iškils problema, tai resursų jos sprendimui turiu pati. Pati, o ne kažkas kitas.

Aš neprivalau atitikti kieno nors standartų. Aš nusistatau savus standartus. Mano gyvenimas, mano taisyklės, mano standartai.

Kažkada buvau priėmusi sprendimą kentėti ir kankintis. Šiandien priimu lemtingą sprendimą nesikankinti, o tiesiog gyventi.

Aš kiekvieną dieną, valandą, minutę renkuosi naują, laimingą įprotį.

Ir jeigu suklupsiu ir grįšiu į kankinės gyvenimą, visada surasiu savyje jėgų atsistoti ir atsikratyti šito kenksmingo įpročio.

Jei sugebėjau priimti sprendimą kankintis, tai esu visiškai pajėgi priimti sprendimą nesikankinti ir gyventi laimingai.

Po šiuo tekstu pasirašau. Ne, ne krauju. Tiesiog rašikliu. Taip paprasčiau ir komfortiškiau”.

Skaitykite tai kiekvieną rytą. Ir prieš miegą. Prisiminkite tai visos dienos bėgyje.

.