Pasiekę gyvenimo vidurį, dauguma žmonių išgyvena krizę. Nepatenkinti savo padėtimi asmenys susimąsto, ką reikėtų pakeisti: partnerį, darbą, profesiją.
Šveicarų psichologijos profesorė Pasqualina Perrig-Chiello iš Berno universiteto, duodama interviu „Standard“ žurnalistams, papasakojo apie vidutinio amžiaus žmonių problemas, prarastą pasitenkinimą gyvenimu, vaidmenų stresą ir atskleidė, kodėl vestuvėms besiruošiančios poros turėtų sudaryti santuoką dešimčiai metų.
Paprastai mokslininkai lygina pagyvenusius asmenis su jaunais ir atvirkščiai. Jūs tyrinėjate vidutinio amžiaus žmones. Kodėl?
Ši amžiaus grupė mokslininkų ir visuomenės visai primiršta. O juk kaip tik ši vidutinė karta ir palaiko visuomenę. Šie 40–60 metų žmonės prisiima didžiausią atsakomybę. Pasidomėkite, kokio amžiaus žmonės sudaro parlamentus, vadovauja koncernams. Tai – būtent ši grupė.
Ką žino mokslas apie vidutinio amžiaus grupę?
Mes gerai žinome, kad pasitenkinimo gyvenimu kreivė yra U formos. Absoliutus žemiausias taškas būna šioje fazėje. Tas pats visame pasaulyje: Japonijoje, Afrikoje ar Europoje.
Kas taip prislegia žmones?
Viena vertus, susikaupia daugiausia užduočių ir atsakomybės. Tuo pačiu šiuos žmones apima vaidmenų stresas. Jie turi funkcionuoti kaip tėvai, partneriai, bendradarbiai. Prarandamas laikas, kuris reikalingas jiems patiems. Šioje fazėje papildomai prisideda daug fizinių ir psichinių pokyčių. Moterims prasideda pereinamasis periodas, ir vyrams būna klimaksas, kuris sumažina produktyvumą ir kognityvinius sugebėjimus. Daug kas praranda kontrolę. Gyvenimas netenka pusiausvyros.
Vis dar teigiama, kad brendimo laikotarpis yra sunkiausia gyvenimo fazė.
Mes atlikome dideles apklausas. Apie brendimo laikotarpį dauguma prisimindami sako, kad buvo sunku, bet ne visiems. Panašūs atsiliepimai ir apie išėjimo į pensiją šoką. Daug žmonių suvokia pensiją kaip išsivadavimą ar naują šansą arba paprasčiausiai dirba toliau.
Profesinis krūvis nesumažės, nes žmonės nori vis vėliau išeiti į pensiją.
Šveicarų etikos profesorius Hansas Ruhas sudarė modelį, kuris skiriasi nuo įprasto žmogaus gyvenimo padalijimo į tris dalis: mokymasis jaunystėje, darbo fazė ir išėjimas į pensiją. Reikėtų pereiti prie integruoto amžiaus požiūrio. Mokymasis visą gyvenimą, darbas visą gyvenimą ir neišskirta tinginiavimo, laisvalaikio fazė. Šis požiūris pakeičia daug ką. Tai pastebima švietimo sferoje. Mokymasis tik jaunystėje šiais laikais jau nebegalioja – tenka nuolat mokytis papildomai. Žmonės pasijunta nepajėgūs susidoroti su vaidmenų stresu ir daugybe užduočių, kurias reikia įveikti.
40–50 metų žmogaus dar laukia daug darbo metų prieš akis…
Visi jie prieina tašką, kai susimąsto apie mažėjantį likusio gyvenimo laiko tarpą. Pasireiškia vadinamoji įvarčio panika. „Jeigu dabar nepakeisiu darbo, tai kada dar?“ Apie santuoką: „Ar turiu visą likusį laiką kęsti tokius nelabai gerus santykius?“ Psichiatras Carlas Gustavas Jungas kartą taikliai suformulavo: gyvenimo popietės negalima gyventi kaip priešpiečio. Bet mes elgiamės taip, tarsi nebūtų skirtumo, ir gauname pamoką.
Tada lieka darbo pakeitimas ar nauja, jaunesnė, draugė?
Tai yra vidutinio amžiaus krizės klišė, bet ne norma. Tokie kraštutiniai žingsniai kaip staigus santuokos nutraukimas nėra taisyklė. Dauguma porų suartėja vėl ir suranda naują santykių aspektą.
Kas labiausiai kenčia nuo tokios gyvenimo krizės? Ar galima tai numatyti iš anksto?
Kadangi ši gyvenimo fazė susijusi su daugybe pokyčių ir netikrumų, žmonėms, kurie linkę viską kontroliuoti ir sunorminti, ji kelia didesnius iššūkius nei tiems, kurie atviri permainoms ir sugeba patys keistis, atrasti save iš naujo.
Ar vyrai kenčia kitaip nei moterys?
Moterys daug kalba apie savo problemas, vyrai – retai. Pavyzdžiui, apie santykių problemas – kurios būna dažna ilgalaikių santuokų tema – moterys pasikalba su savo draugėmis, kreipiasi patarimo į psichologus. Vyrai mano turį šią problemą išspręsti patys, todėl jiems dažniau įvyksta „trumpo sujungimo“ reakcijos, nes jie per ilgai viską kaupia savyje ir kada nors „sprogsta“.
Jūs apklausėte apie 2700 šio amžiaus asmenų apie santuoką, skyrybas ir išsiskyrimus. Priežastis beveik visada būna tai, kad žmonės susvetimėjo, o ne naujas partneris.
Tikrai taip. Dėl padidėjusio žmonių gyvenimo vidurkio 50 ir 60 santuokos metų jau nebėra retenybė. Klausimas tik kas tai ištveria? Didėjantis skyrybų skaičius, taip pat ir vyresniame amžiuje, rodo, kad reikia kurti naujus modelius. Galima užsibrėžti labiau realistiškus tikslus, pavyzdžiui, dešimties metų santuokos paktą. Jei atsiranda vaikų, pora susitaria toliau gyventi kartu, kol jie užaugs.
Nelabai romantiška.
Bet realistiška. Visam laikui ir amžinybei – šį reikalavimą reikia peržiūrėti. Iki šiol dauguma išgyvena skyrybas kaip žlugimą. Kodėl taip turi būti? Vyrai po skyrybų ar žmonos mirties palyginti smarkiau kenčia nuo vienatvės. Mūsų tyrimai parodė, kad 20 proc. visų išsiskyrusiųjų gresia depresija. Šis skaičius – per didelis.
Vaikus reikia auginti, tėvus – prižiūrėti. Tai kainuoja pinigų ir daug nervų. Ar tai pernelyg išvargina žmones?
Statistika aiškiai rodo, kad depresijos pasiekia kulminaciją 40–60 metų amžiaus grupėje. Visuomenės keliami reikalavimai žmogui yra per dideli: kai motina suserga, iš vaiko tikimasi, kad jis ją slaugys ar bent organizuos slaugą. Ir šeimos lygmeniu reikalaujama solidarumo, dauguma aukojasi – iš meilės, iš pareigos jausmo, iš būtinybės. Tai reiškia „persiplėšimą“. Trūksta visuomeninių struktūrų, kurios jį nors kiek palaikytų.
Trūksta visuomeninio persitvarkymo, kuris padėtų žmonėms prižiūrėti artimuosius.
Egzistuoja per mažai pagalbos galimybių. Visoje Šveicarijoje atlikti tyrimai parodė, kad du trečdaliai apklaustų moterų sumažina savo darbo laiką, kad galėtų prižiūrėti tėvus, 16 proc. turėjo net visai atsisakyti darbo. Tai – ne tik individuali problema, bet ir visos šalies ekonomikos. Šių moterų trūksta darbo rinkoje ir jų socialinių įnašų į pensijų kasą. Kai kurios įmonės reagavo į problemą sukurdamos lankstaus darbo laiko modelius arba konsultacines tarnybas.
Ar per tyrimus nustatėte, kad tėvų mirtis įstumia žmogų į duobę? Ar galima būtų taip apibendrinti?
Daugumai tai būna lūžis. Ir ne tik dėl tėvų praradimo, bet ir dėl suvokimo, kad ateina eilė kitai kartai. Dėl savo laikinumo suvokimo.
