Kartais santykiai tęsiasi keletą metų, o vyras nenori vaikų. Žinoma, skaudu, tačiau tokia nuostata turi savų priežasčių.

Pirmoji ir turbūt pati nemaloniausia priežastis:

Tai susiję su tavimi. Jis nenori vaikų nuo tavęs. Jam nereikia, kad jo vaikas turėtų tavo akis, tavo nosį, kad jis arba ji būtų tokio charakterio kaip tavo. Kuo anksčiau šią priežastį įžvelgsite, tuo geriau. Taip, jūs kartu gyvenate, tačiau vyras gali manyti, kad šie santykiai yra laikinas variantas.

Galbūt jis nori persikelti į kitą miestą ar šalį, kad surastų naujų perspektyvų, arba pagaliau sutikti savo idealą, kurį jūs nelabai atitinkate. Trumpiau tariant, jis paprasčiausiai nemyli, štai ir viskas. Ir tai nereiškia, kad tokioje situacijoje kažkuris iš jūsų nėra vertas meilės, tai reiškia viena: ne tavo žmogus.

Antroji priežastis paprastesnė:

Gali būti, kad vyras iš prigimties yra egocentriškas ir jam apskritai reikia, kad viskas suktųsi aplink jį. Tai svarbiausias dalykas. Vyras gali ir nesipriešinti, jei vaikai „atsiras savaime”, tačiau svarbiausia, kad moteriai jis liktų pirmoje vietoje. Vaikai jam – tiesioginiai konkurentai.

Vienas toks vyras, aplankęs žmoną su sūnumi ligoninėje, paklausė: „Bet tu juk vis tiek labiausiai myli mane?” Moteris, sutrikusi dėl sūnaus ligos, iš pradžių nesusimąstė apie šią frazę, o paskui nuoširdžiai nustebo.

Už vaikus šeimoje, kur vyras yra egocentriškas, atsakinga motina, kartais ir finansiniai reikalai užgula vien jos pečius. Jei vyrui labiau patinka leisti pinigus asmeniškiems žaisliukams: kompiuteriui, automobiliui ir pan., reikėtų smarkiai susimąstyti.

Trečioji priežastis nėra akivaizdi:

Iš visų čia pateiktų, ji pati pozityviausia. Vyras pats gali būti vėlyvas vaikas šeimoje, pavyzdžiui, mama jį pagimdė po keturiasdešimties. Tada jam visiškai normalu planuoti vėlyvą vaiką, nes tokį modelį jis laiko sektinu pavyzdžiu.

Be to, galima sudaryti geras sąlygas vaikui auginti ir auklėti, pakeliui sprendžiant kitas problemas. Gaunasi kad, žmogus turi savo šeimos modelį, panašų į analogišką tėvų modelį, ir santykių pradžioje būtų ne pro šalį apie tai pasikalbėti.

Žinoma, vaikai – abipusis sprendimas, o atsakomybė tenka abiem būsimiems tėvams. Nereikėtų pasiduoti visuomenės ar artimųjų nuomonėms ir spaudimui, nereikia skubėti priimti tokį svarbų sprendimą.

.