Norisi, kad mūsų vyriškiai mus suprastų. Kad atspėtų mūsų norus. Jei per stebuklą gaunasi kažkas panašaus, mes tikime: tai tikra meilė. Juk supratimas be žodžių – tai ir yra tikrasis meilės požymis, ar ne tiesa? Ir priešingai. Pakabino spintelę. Ne ten. Reikėjo šiek tiek kairiau. Arba aukščiau. Sugrįžo namo – nenupirko pakeliui duonos!!! „Tu gi man nieko nesakei…” – „O pats negalėjai susiprotėti?!!!” Ir jei negalėjo, reiškia, nemyli. Ar iš tikrųjų? Pabandykime išsiaiškinti.
Ar turime teisę į meilę, kur būtų atspėjami net menkiausi mūsų norai, būtų patenkinami visi mūsų poreikiai? Taip, turime. Ar tokia meilė egzistuoja? Taip, egzistuoja. Tačiau ne tarp suaugusių žmonių, ne tarp suaugusių vyro ir moters. Šita meilė egzistuoja tarp mamos ir ką tik gimusio kūdikio.
Mamos pareiga – aprūpinti vaiką maistu, užtikrinti jam laimę ir gerovę. Motinai visa tai daug kainuoja. „Mama, paskaityk”, „mama, pasėdėk su manimi”, „mama, apkabink” – o mamai norisi miegoti, skirti laiko sau, pabendrauti su draugėmis, realizuotis profesijoje… Vaikui pritrūksta jėgų, dėmesio, laiko. Mama pavargo, ji negalvojo, kad bus taip sunku.
Kyla mintis: „Nejau dabar jau visą laiką taip bus? O kaipgi aš?” Toliau – susierzinimas, pyktis ant vaiko. Paskui pyktį ateina kaltės jausmas: „Maža, kad nedaviau, ko norėjo, tai dar ir siuntu. Aš bloga mama!” Kartais pasijausti kalta padeda geranoriški giminaičiai. Rezultatas: vietoje saugumo, priėmimo ir žavėjimosi vaikas gauna visai ką kita – mamos nėra, mama pikta… Vaikas jaučiasi kaltas, nors dar negali aiškiai suvokti, iš kur ta kaltė, dėl to irgi pradeda pykti, o pykti ant mamos blogai… Daugeliui moterų santykiai su mama visam gyvenimui lieka kaip neužgyjanti žaizda.
Moteris, kurios neišmokė pasirūpinti savimi, ims laukti, kad ja visokeriopai pasirūpins jos vyras
Paauglystės amžiuje atsiranda naujų vilčių. Mergaitė pradeda svajoti: atsiras JIS, išsiveš ją iš tėvų namų, kur jos niekas nemyli ir padovanos begalinę meilę, kurios ji yra verta. Į kurią ji išties turi pilną teisę – prigimtinę. Dabar ji jau iš vyro laukia viso to, ko negavo ar gavo nepakankamai iš mamos. Ji atrodo kaip suaugusi mergina ar moteris, o širdyje vis dar maža mergaitė. Jeigu kūdikis alkanas, dėl to, be jokios abejonės, kalta jo mama. O jeigu išalko suaugusi mergaitė? Suaugusi mergaitė įsitikinusi, kad dėl visų jos bėdų kalti greta esantys žmonės. Jos neišmokė pasirūpinti savimi.
Tokia moteris įsitikinusi, kad ja pasirūpinti turi vyras. Tvirtai tiki, kad vyras „privalo”. Tačiau vyras – ne jos mama, jis negali be žodžių suprasti nelaimingo kūdikio, kuris už jo ištekėjo. Ateina eilė jam pasijausti kaltu. Kiek laiko jis temps tą nepelnytos kaltės naštą? Galbūt kelis metus, galbūt – visą gyvenimą. Tačiau nei vyrui, nei žmonai tai neatneš laimės.
Ar galima visa tai pakeisti?
Taip, galima.
-
Reikia atsisakyti pagundos manipuliuoti kitais žmonėmis, pasitelkus kaltės jausmą;
-
Nelaukti ir nereikalauti iš kito žmogaus besąlygiškos meilės, o tiesiog kurti partneriškus santykius;
-
Išmokti kalbėti apie savo poreikius, atvirai ir tiesiai prašyti iš kitų to, kas jums svarbu;
-
Suprasti, kad „idealia mama” jums dabartinėje realybėje gali tapti tik vienas žmogus pasaulyje – jūs pati.