Antrosios puselės iliuzija. Kodėl po vestuvių baigiasi laimė – 1 dalis

Pasakų apie princeses siužetas mūsų laikais aktualus praktiškai kiekvienai merginai, kuri ieško būsimo vyro. Stebitės? Tuojau tuo įsitikinsite.

Gyvena sau jauna mergina tėvų šeimoje. Gyvenimas jai neypatingai patinka, nes arba gyvenimo lygis neleidžia jaustis princese, arba tėvai įkalino, verčia mokytis ir kontroliuoja jos gyvenimą, arba šeima turi tokių problemų, nuo kurių norisi bėgti į kitą pasaulio kraštą. Ji skaito pasakas apie meilę, žiūri romantiškus filmus ir vieną gražią dieną padaro išvadą, kad ją išgelbės tik tikra meilė. Pakanka sutikti nuostabų princą ir visos problemos išnyks, tarsi mostelėjus burtų lazdele. Gyvenimas taps gražus ir laimingas. Ir tai jau ne vien mergiškos svajos, tai jau vienintelis būdas išsigelbėti ir strategija, kuri nulemia gyvenimo kryptį.

Tačiau pradėjusi susitikinėti su vaikinais, ji staiga pastebi, kad princai kažkaip visai neskuba gelbėti jos iš pilko gyvenimo nelaisvės. O ir patys princai, iš arčiau pasižiūrėjus, atrodo kaip egoistiški ir išlepinti mamyčių sūneliai, kurie visai nenori lepinti, jiems norisi patiems pasilepinti. Dėl to mergina keičia savo planus ir pradeda medžioti „tikrus vyrus“, greta kurių galės būti trapia ir moteriška, užvertusi visas savo problemas tam vyrui ant kupros. Tačiau ir vėl bėda – vyrais šiais laikais kažkokie susmulkėję, nepajėgūs atlikti žygdarbių…

Tačiau ne vien merginos patenka saldžių iliuzijų apie antrą puselę nelaisvėn. Lygiai taip pat ir vaikinai klaidžioja po pasaulį, ieškodami savos princesės, kuri įkvėps didiems žygdarbiams ir pažadins juose milžino jėgą. Tiktai, kaip tyčia, aplinkui vien žiežulos ir bjaurybės. Pakanka geriau įsižiūrėti į kandidatę, ir iškart aišku, kad ne pora, ne tas lygis. O kaip sužinoti, kaip suprasti paslaptį, kuri padės surasti savi išrinktąją pilkoje vidutinybių minioje? Štai ir jai jau buvo duotas šansas, ir anai, ir dar dešimčiai merginų prieš jas. Tačiau nė viena nebuvo verta…

Įdomus tas faktas, kad ir vaikinai, ir merginos baisiai įsižeis ir pasipiktins, jeigu troškimą susirasti meilę pavadinsime princesės ar princo paieškomis. Prisižiūrėjo jie jau iki soties tų išlepintų princų ir princesių. Netinka. Ne tai. Jie rimti žmonės, turintys patirties bei išminties, prisiskaitę protingų knygų, kuriose rašoma apie „giminingas sielas“, „antras puseles“, „karminius partnerius“. Ir visos šios knygos vienu balsu tvirtina, kad jeigu pasiseks susirasti antrą puselę, visos problemos akimirksniu išgaruos vien dėl to, kad jiedu tinka vienas kitam kaip raktas ir spyna, atveriantys rojų žemėje ir garantuojantys amžiną laimę.

Och, kaip gi norisi kuo greičiau užsitarnauti likimo dovaną ir susitikti savo laimę! Ši svajonė persekioja žmogų nežiūrint į begalę nusivylimų, ir taip yra dėl to, kad giminingų sielų idėja persmelktos pasakos, ją propaguoja filmai, apie ją byloja žmonių, kuriems „pasisekė“ atrasti savo puselę, istorijos. Svarbiausia nenuleisti rankų ir ateis šventė į mūsų kaimą. Kai tik atsiras tinkamas žmogus, iš gyvenimo kartą ir visiems laikams išnyks ir skausmas, ir vienatvė, nerimas, žema savivertė, apatija, nuobodulys. Idealus partneris pamils iš pirmo žvilgsnio, supras iš pusės žodžio, su didžiausiu entuziazmu išspręs visas mūsų problemas, įkvėps žygdarbiams ir sukurs šeimyninę laimę. Su juo viskas bus dalinamasi pusiau – gyvenimas, ateitis, pomėgiai, draugai, mintys, jausmai ir troškimai. Šiuo žmogumi bus galima visiškai pasikliauti visuose klausimuose ir tik mirtis nutrauks visą šitą idiliją, bet ir tai mažai tikėtina, juk idealūs partneriai miršta tą pačią dieną.  Dievas sukūrė kiekvienam žmogui porą ir visas mūsų gyvenimas su visomis jo problemomis – tai tik pasiruošimas šiam laimingam susitikimui.

Pasitaiko, o pastaruoju metu tokių atvejų vis gausėja, kad žmogus iššvaisto visą savo gyvenimą liguistam laukimui ar nesibaigiančiam įvairių variantų testavimui. Žmogus įstringa šioje strategijoje, tampa priklausomas nuo jos kaip nuo narkotiko. Surado, ko ieškojo – euforija ir laimė. Prarado – pagirios. Atsipeikėjo – trumpas ramybės periodas, o paskui vėl patraukia ieškoti. Paradoksas čia slypi tame, kad kol žmogus neapsispręs ir nepasirinks, jam atrodo, kad prieš akis atsivėrusios visos įmanomos galimybės, kad ateityje jo laukia kažkas geresnio. O iš tikrųjų šiuo momentu jis negyvena tikro gyvenimo, jis tik ruošiasi ateičiai, o tikrasis gyvenimas tuo metu teka pro šalį. Ir šitas nepasirengimas susitaikyti su realybe kartais įgauna labai įdomias formas:

  • Žmogus įsimyli į partnerį, kuris, kaip iš anksto žinoma, jam yra neprieinamas (vedęs, gyvenantis labai toli ir t.t.);
  • Žmogus suveda partnerio vaidmenį į kokią nors konkrečią funkciją (pinigai, auklė vaikams ir t.t.)
  • Žmogus linkęs pasilikti savo fantazijų pasaulyje, susifantazuoja pats sau, kas jam yra meilė, gyvenimas, partneris ir net nesiekia pamėginti sąveikauti su realybe ir išsiaiškinti, kas gi tas realusis pasaulis, kokie žmonės jame gyvena, ką jie iš tikrųjų galvoja ir jaučia. Fantazijos visiškai užgožia realybę. Rezultatas – vienatvė.

Yra dar vienas populiarus įvykių plėtotės variantas.

Žmogų tiek stipriai apsėda idėja sukurti dangaus palaimintą porą, kad sutikęs daugiau ar mažiau adekvatų priešingos lyties atstovą, tuojau pat apkabinėja jį savo fantazijų ir lūkesčių etiketėmis ir tempiasi prie altoriaus.

Ir čia jau nieko nebepadarysi, nė viena pasaka nepasakoja apie tai, kas bus po vestuvių.

O kokia daug žadanti buvo pradžia! Vestuvinis kortežas, balandžiai, Mendelsono maršas, bokalų skambesys… Žiedai kaip begalinės meilės ir ištikimybės simboliai, kaip viltis, kad laimė dabar jau garantuota…

Tokią dieną mergina galvoja: „Ach, koks nuostabus mano išrinktasis. Jis gražus, protingas ir seksualus. Nesuprantu, kodėl dauguma kalba, kad santuoka – tai rimtas išbandymas… Greičiausiai dėl to, kad jie nesugebėjo išsirinkti tinkamo gyvenimo draugo. O štai aš viską padariau teisingai!“

Jaunikio mintys irgi kupinos lūkesčių apie šviesią ateitį: „Ir kodėl tiek daug anekdotų apie nesugyvenamas žmonas? Mano nuotaka – žavesio įsikūnijimas, niekada nepatikėsiu, kad ji kada nors pavirs bambekle ir skandaliste! Ji mane myli ir mane palaiko, kokie jau ten santuokinio gyvenimo sunkumai?“

Vestuvių dieną uošvė ir anyta žvelgia į savo vaikų laimę ir paslapčia šluostosi ašaras. Galbūt jas sugraudino šis įsimintinas momentas, o gal… Galbūt prisimena savo vestuvių dieną ir tuos šviesius lūkesčius, kurie sudužo į šipulius į realybės uolas. Galbūt tikisi, kad bent jau jų vaikams neteks to patirti…

Tai kodėl gi vyro ir žmonos, kurie nuoširdžiai troško sukurti laimingą šeimą, santykiai pavirsta aršia kova ar paniekos kupinu abejingumu?

Kodėl jie nesimoko iš savo klaidų? Nepasidaro išvadų iš tėvų istorijos, o lipa vis iš naujo ant to paties grėblio?

Kaip suyra santykiai?

Svarbiausia priežastis, dėl kurios mieli santykiai pavirsta siaubo filmu – pastangos gauti iš partnerio tos besąlygiškos meilės, kuria mus mylėjo tėtis ir mama. Jeigu tėvų šeimoje nebuvo kažkurio iš tėvų, ar jis amžinai kiurksojo darbe, žmogui nesusiformuoja realus požiūris į moters ir vyro santykius. Ir tada patirties stoką su kaupu kompensuoja fantazijos, kurios suformuoja konkretų reikalavimų sąrašą.

Daug tokių suaugusių žmonių užmezga santykius, bet ir toliau širdyje tebelieka mažais vaikais. Jie neatsiskiria nuo tėvų, netampa asmenybe, o tampa puselėmis, o jei tiesiai šviesiai – savotiškais parazitais, kurie emociškai, psichiškai ir finansiškai priklauso nuo savo donoro. Tai nutinka ne vien išeiviams iš nedarnių šeimų. Mamos ir tėčiai, kurie iš kailio nėrėsi, aptarnaudami savo mažąjį lobį, irgi paleidžia į pasaulį absoliučiai nebrandų žmogų.

Pavyzdžiui, vyriškis turėjo nuostabiausią pasaulyje mamą ir dabar ieško į žmonas į ją panašios merginos, kuri lygiai taip pat jį mylės ir juo žavėsis. Jis nori atsidavimo, pasiaukojimo, dėmesio savo nuotaikoms. Jis neįpratęs palaukti ir pakentėti, jam reikia visus poreikius patenkinti tuojau pat, jis reikalaus, kad moteris jaustųsi laiminga dėl to, kad gali jam tarnauti. Jam norisi, kad jį priimtų tokiu, koks jis yra ir kad moteris nieko nereikalautų sau pačiai.

Tačiau realiame gyvenime paaiškėja, kad žmona visai neskuba tarnauti tokiam vyriokui. Kam jai dar vienas papildomas vaikas? Jai ir pačiai norėtųsi įsitaisyti jam ant kelių, mielai papūsti lūpytes ir pasakyti: „Aš nenoriu nieko spręsti, aš noriu suknutės!“ Ji laukia, kad vyras užtikrins jai gražų gyvenimą ir įgyvendins jos svajones, kad jis bus stiprus, drąsus ir išspręs visas jos problemas.

K. Vikateris – vienas iš šeimos terapijos klasikų, kalbėjo apie tai, kad kiekvienoje poroje jų nariai idealiai tinka vienas kitam. Paradoksas čia slypi tame, kad ši harmonija pasiekiama ne dėl to, kad sutampa lūkesčiai ir resursai, o dėl traumų, jų kompensavimo mechanizmų ir šeimos scenarijų bei vaidmenų.

Pavyzdžiui, mazochistui idealiu partneriu taps sadistas, kuris sumaniai padirbės su mazochisto kaltės jausmu ir patenkins kančių ir bausmių poreikį. Į depresiją linkusiai merginai tiks amžinai dėl kitų žmonių dėmesio ir pritarimo kovojantis vaikinas, kuris stengsis prablaškyti ją savais pasiekimais. Būtent tai įsiūbuos emocinę švytuoklę ir generuos jausmus santykiuose. Su bet kuriuo kitu partneriu žmogui būtų paprasčiausiai nuobodu. Nėra tokio dalyko, kaip „atsitiktinai pastojau“ ar „vedžiau dėl pinigų“. Pasąmonė visada pasirenka patį geriausią variantą.

Vikateris savo darbuose rašo, kad sutuoktinių emocinis amžius visada sutampa. Kaipgi taip? – nustebsite jūs. O štai mano kaimynas – amžinai apkaušęs laisvas menininkas, kuris neranda kur save pritaikyti jau penkis metus, vedęs atsakingą ir rūpestingą žmoną. Kvailiams aišku, kad jis – jos vaikas, o ji jam mamytė. Norite sužinoti, kaip jai taip nepasisekė, susidėti su tokiu vaikščiojančiu problemų maišu? Kodėl ji laikosi jo įsikibusi?

Jeigu įsižiūrėsime į žmoną atidžiau, pasikalbėsime su ja apie jos jausmus, paaiškės, kad tai maža mergaitė, prižiūrinti savo bejėgį broliuką, kol tėvas su mama prapuolę nesibaigiančiuose darbuose. Ji taip ir nesuaugo, iki šiol tebeatlieka globos ir rūpinimosi funkcijas, vaidina geros mergaitės vaidmenį. Ji nesuvokia savo sprendimo taip gyventi priežasčių, nežino kitokio gyvenimo variantų. Jiedu abu iki šiol tebėra paklusnūs vaikai, kurie gyvena pagal savo tėvų programas.

Žmogus suauga fiziškai ir socialiai, bet jeigu jis praleido kokius nors psichikos vystymosi etapus, tai partneris būtinai taps papildu šioms problemoms. Neretai santykiai – tai dviejų mažų vaikų troškimas tapti vienu suaugusiu žmogumi. O jeigu žmogus vengia megzti santykius, tai jis pasąmoningai atsisako spręsti problemas, iškilusias kažkokiame konkrečiame jo vaikystės etape.

Gražių vilčių ir lūkesčių krachas santuokoje ištinka tada, kai traumuotas vidinis vaikas supranta, jog jau galima pareikalauti „kas jam priklauso“.

Visos vaikiškos traumos ir nepatenkinti poreikiai tūno labai tyliai tolimiausiuose pasąmonės užkaboriuose, kol žmogus gyvena įprastą sau gyvenimą, patiria sau pažįstamus baimės, nuobodulio ir vienatvės jausmus. Tačiau pakanka tokiam žmogui įsimylėti ir pajausti, kad jį irgi myli bei supranta, kai visas tas negatyvas išplaukia į paviršių. Jam atrodo, kad blogi laikai jau praėjo, pagaliau nušvito šilta ir rūpestinga saulė, galima ropoti lauk iš savo slėptuvių ir gauti tai, ko seniai norėjosi, juk jeigu net šis mylintis partneris negalės to duoti, tai daugiau niekas kitas pasaulyje nebegalės to padaryti.

Iš pradžių į dienos šviesą išlenda nedidelis negatyvas:

-Aha, jeigu šis žmogus mane taip myli, tai paprašysiu, kad jis atsisakytų susitikti su savo draugais ir pasižiūrėtų su manimi melodramą. Tuo pačiu patikrinsiu jo jausmus.

-Na, gerai, – galvoja partneris. – Jeigu jai tai taip svarbu ir ji taip liūdi, kai išeinu, aš pasiliksiu, o alaus su draugais išgersiu per išeigines.

Pirmas raundas suloštas sėkmingai…

Tačiau vyrukas turi savų tarakonų galvoje, o jiems irgi norisi pasikaitinti saulutėje, ir dabar jau jų eilė nekaltiems kaprizams. Pasiųsti žvalgai praneša rimtiems „tarakonams“, kad atėjo, pagaliau, laikas išeiti į žmones. Dabar gyvenimo draugės kaprizai jau nebeatrodo tokie mieli, dabar jie labiau panašūs į pretenzijas ir reikalavimus.

-Aš noriu, kad visą savo laiką skirtum man! Galų gale, mes esame šeima ir viską turime daryti kartu! – pareiškia tarpusavio priklausomybę kenčianti mergina.

-Tu mane smaugi! Man reikalinga asmeninė erdvė! Man reikia kartais pabūti vienam su savo mintimis, nuvažiuoti pažvejoti! – priešinasi vyras ir dingsta iš namų trims dienoms.

Žmonos viduje gyvenančiam vaikui tokia frazė – kaip peilis į nugarą. Puolusi į paniką, ji dar tvirčiau įsikimba į partnerį, tarsi skęstančioji į šiaudą. Užplūsta įsiūtis ir bejėgiškumo jausmas:

-Tu manęs nemyli! Niekas manęs nemyli! – padaro išvadą moteris. Bandymas patenkinti savo vaikiškų poreikių deficitą partnerio sąskaita nepavyko. Prasideda sunkumai. Ir ne vien santykiai atvėsta, bet ir pats žmogus prasmenga į nusivylimo bedugnę. Depresija, dirglumas, keisti poelgiai… Krizė…

Kaip gi šitaip! Juk meilė turėjo užlopyti šią skylę širdyje, išgelbėti nuo baimių ir skausmų. Juk būtent apie tai kalbama pasakose ir rodoma filmuose!!!

Du alkani traumuoti vaikai paverčia savo santuoką siaubo filmu. Kiekvienas turi krūvą nusivylimų, pretenzijų ir lūkesčių. Kiekvienas kaltina kitą. Nei vienas, nei kitas nesugeba ne tik patenkinti partnerio poreikių, bet netgi nepajėgus jo suprasti. O priežastis paprasta – jie kelia reikalavimus vietoje to, kad pademonstruotų savo silpnumą ir pažeidžiamumą.

Ir štai prasideda varžybos – kuris iš jų yra alkanesnis vaikas ir kam ko labiau reikia. Šioje kovoje pasitelkiami visi vaikystėje įsisavinti elgesio ir manipuliacijų modeliai, kompensavimo mechanizmai, kurie kitados jau padėjo išgyventi vaikystėje. Žmogus pats nesuvokia, kas jį stumia į priekį. Kartais, stengdamasis gauti „vaiko“ vietą šeimoje, žmogus gali netgi susirgti, o pralošusiam atitenka „tėvo“ ar „mamos“ vaidmuo.

b17



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI