Vaikai ne visada moka žodžiais papasakoti apie savo sunkumus, tačiau signalu gali tapti jų elgesys. Atidus tėvų žvilgsnis gali atpažinti paslėptą pagalbos šauksmą.

Staigūs įprasto elgesio pokyčiai. Tai bene – pirmasis nerimą keliantis signalas. Aktyvus vaikas tampa uždaru, linkęs bendrauti – vengia kontaktų, linksmas – nuolat liūdi.

Miego ir apetito pokyčiai taip pat daug ką pasako. Nemiga, košmarai, apetito praradimas arba, atvirkščiai, nuolatinis valgymas gali rodyti vidinę įtampą.

Neaiškios skausmo priežastys (galvos, pilvo) be medicininių priežasčių dažnai turi psichosomatinį pobūdį. Vaiko kūnas tokiu būdu reaguoja į emocinį stresą.

Staigus pažangumo sumažėjimas arba nenoras eiti į mokyklą/darželį gali signalizuoti apie konfliktus su bendraamžiais ar mokytojais, patyčias ar mokymosi sunkumus.

Susidomėjimo praradimas mėgstamoms veikloms, pomėgiams, kurie anksčiau teikė džiaugsmą – rimta priežastis sunerimti. Apatija dažnai lydi vidinius sunkumus.

Padidėjęs verksmingumas, dirglumas arba neįprasta agresija artimųjų, gyvūnų, žaislų atžvilgiu rodo neišreikštą skausmą arba baimę.

Žalingų įpročių atsiradimas (piršto čiulpimas, vyresnių vaikų plaukų sukiojimas), įgūdžių regresas (vėl pradėjo šlapintis į lovą) – tai bandymai pasąmoningai grįžti į saugesnį laiką.

Pernelyg idealus elgesys, noras įtikti, baimė suklysti taip pat gali būti nerimo ar patiriamo spaudimo požymiai.

Pastebėję vieną ar kelis tokius signalus, neatidėliokite pokalbio. Pasirinkite ramų laiką ir vietą, pradėkite nuo pastebėjimų: „Aš pastebėjau, kad pastaruoju metu tu…“. Daugiau klausykite, nei kalbėkite.

Jūsų pasirengimas išklausyti be pasmerkimo ir skubėjimo – pagrindinis būdas palaikyti. Neignoruokite signalų, net jei vaikas tvirtina, kad viskas gerai. Jūsų dėmesys gali išspręsti problemą ankstyvoje stadijoje.

.