Kartais atrodo, kad turi viską. Vyrą. Vaikus. Darbą. Namus. Draugus. Tėvus. Viskas tarsi gerai. O viduje – tuščia. Nyku. Ir gėda tai pripažinti.
Sakai sau: „Man pasisekė. Kitiems dar blogiau.“ Ir tuoj pat pastebi, kad nejauti jokio džiaugsmo. Aplinkui kažkas vyksta, o tu tarsi stebi tai pro stiklą.
Tai ne kaprizas ir ne išlepimas
Tai signalas. Apie tai, kad pasiklydai savyje, savo viduje.
Siekdama gyventi „kaip reikia“, labai lengvai gali nepastebėti, kaip nustojai girdėti save pačią. Kaip gyvenimas praranda skonį. Kaip vis mažiau supranti: ko aš noriu? Kur aš esu šiame koordinačių sistemoje, šiuose santykiuose, šiame vaidmenyje?
Kodėl taip atsitinka?
Tu jau seniai gyveni pagal scenarijų, kurio nepasirinkai pati.
- viską darai teisingai, bet ne taip, kaip norėtum.
- negirdi savęs – nes taip ilgai klausydavai visų kitų.
- nesijauti susijusi su savo norais, nes pernelyg ilgai „neturėjai laiko“ jais užsiimti.
Be to, galbūt, tu labai pavargai. Nes „viską turiu“ nereiškia, kad su tavimi „viskas gerai“. Kartais tai reiškia: „aš apsimetu, kad su viskuo susidoroju“.
Ką su tuo daryti?
Štai keletas žingsnių, kurie gali padėti:
- pripažinti savo būseną. Be kaltinimų ir savikritikos. Tiesiog sąžiningai pasakyti sau: „Taip, aš pavargau. Taip, man blogai. Ir aš turiu teisę taip jaustis.“
- sulėtinti tempą. Sustabdyti visus tuos automatinius „reikia“ ir „privalau“. Duoti sau pauzę, kad vėl pradėtum girdėti save.
- pradėti užduoti sau klausimus: ką aš dabar jaučiu? ko jau seniai noriu, bet sau neleidžiu? kur aš veikiu iš „reikia“, o kur – iš meilės?
- žengti mažus žingsnius savęs linkui. Tai gali būti išorinis veiksmas: atšaukti susitikimą, kuris išsekina. Arba vidinis: leisti sau patylėti. Arba, atvirkščiai, išsikalbėti.
- palaikyti save, o ne reikalauti. Nustoti tikėtis iš savęs didvyriškų poelgių. Pradėti elgtis su savimi kaip su artimu žmogumi: su pagarba ir rūpesčiu.
Tegul tai nebus revoliucija. Tegul tai bus judėjimas. Savęs linkui. Be spaudimo. Bet su pagarba. Pirmasis žingsnis – tylus, sąžiningas, bet savas.
Nes sugrįžti į save – tai ne silpnumas. Tai kelias. Ir jis įmanomas.
Jokių stebuklingų triukų. Tik sprendimas – imtis ir keisti. Savo rankomis. Savo galva. Savo gyvenimu.
Laikas tuo užsiimti. Nes laukti jau nebėra prasmės.
