Tėvai, kurie įsitikinę, kad vaikai turi būti jiems už viską dėkingi, niekada realiai nemylėjo savo vaikų. Santykiai su vaikais – gryna komercija: aš – tau, tu – man. O tokie santykiai neturi nieko bendro su besąlygiška tėvo ar mamos meile savo vaikui. Tokie tėvai išlydėjo į gyvenimą žmones, prislėgtus sunkios pareigos ir skolos naštos, apipainiotus įsipareigojimų tėvams pančiais.
Šiuo atveju vaiko separacija nuo tėvų nepaprastai skausminga ir sudėtinga. Ištrūkti iš šios psichologinės vergovės ne visi pajėgūs, o kai kas netgi laiko vergavimą tėvams norma ir net apsiputoję gina savo teisę vergauti. Tai tas pats, jeigu kažkas gimtų ir užaugtų kalėjime ir šventai tikėtų, kad grotos ir nelaisvė – tai ir yra normalus laisvas pasaulis.
Niekada nepavargsiu kartoti, kad vaikai nieko neskolingi savo tėvams, jie turi perduoti viską, ką gero gavo iš tėvų toliau – saviems vaikams, o tie – sekančiai kartai. Šitaip giminės energija tiesia savo nesibaigiantį evoliucijos kelią į ateitį.
Jeigu tėvai reikalauja grąžinti skolą, tokia giminė palaipsniui nustoja egzistuoti, ji išmiršta, kadangi visa energija nukreipiama ne į ateitį, o į atgal – į tėvus, į prieš tai gyvenusią kartą.
Kalba eina ne apie tai, kad reikia palikti tėvus likimo valiai senatvėje ir bėdose. Jokiu būdu. Tiesiog jei tėvai dovanojo vaikui nesavanaudišką meilę, vaikas šia gauta energija gali pasidalinti ir su pačiais tėvais, kai užaugs, padaryti tai savanoriškai iš meilės mamai ir tėčiui, o ne dėl to, kad jaučia pareigą ar kad kažkas privertė jį jaustis dėkingu ir skolingu.
Man rodos, reikalavimas, kad kažkoks žmogus būtų tau dėkingas, ypač jei kalba eina apie nuosavą vaiką – absoliutus cinizmas, toks reikalavimas visiškai sunaikina ir meilę, ir laisvę, vietoje to formuodamas kaltės jausmą ir vergiškus santykius. Bet kokios skolos, susijusios su meile, užmuša meilę, kadangi meilė – tai laisvas, netrukdomas gerumo ir užuojautos energijos tekėjimas iš žmogaus į žmogų.
Tėvai, reikalaujantys iš vaikų dėmesio ir dėkingumo, iš tikrųjų patys yra maži vaikai, negavę meilės iš savų tėvų, arba atidavę savo tėvams daugiau, nei turėjo atiduoti. Aš nieko nelaukiu iš savo suaugusio sūnaus, bet aš visada laiminga, priimdama jo netikėtas, nepriverstines dovanas ir nė į galvą nešauna pykti, jeigu jis man kažko nedavė, kadangi jis yra mano vaikas, o ne aš – jo vaikas.
Mylėkite tėvus savanoriška meile, o ne iš pareigos ar dėkingumo.
Pati kvailiausia ir baisiausia frazė: „Aš jį myliu už tai, kad jis…” Sulig šita fraze išleidžia kvapą paskutiniai tikros meilės likučiai.
