Turiu jus iškart nuliūdinti – toks dalykas gamtoje neegzistuoja.

Idealūs ir tobuli partneriai gyvena tik pasakose.

Kiekvienas iš mūsų turi savų privalumų ir trūkumų.

Tačiau sutikę žmogų, pirmiausiai, ką imame daryti – pradedame jį idealizuoti, mėginame pritempti realų žmogų prie tų idealų ir svajonių, idėjų ir vaizdinių, kurių prisigaudėme dar vaikystėje.

Žmogui, kuris daugiau ar mažiau atitinka tą mūsų vidinį idealą, mes pripaišome savybių, kurias patys norime jame matyti. Ir visai nesvarbu, turi objektas šias savybes, ar ne.

O kiek nusivylimo ir pasipiktinimo kyla po kelerių metų, kai pagaliau ateina supratimas, kad žmogus, su kuriuo jau pakankamai ilgą laiką gyvenome ar netgi spėjome susilaukti vaikų, yra visai ne tas idealas, kurį sugalvojome patys ir kurį kadaise įsimylėjome.

Oro pilis subliuško ir kalti dėl to esame tik mes patys.

Gebėjimas pamatyti priešais save ne savo fantazijas, o realų žmogų su visais ne vien privalumais, bet ir trūkumais – tai įgūdis, kurį reikia lavinti.

Ir tik tada blaiviu protu galima priimti sprendimą – noriu būti su šiuo žmogumi ar eisiu ieškoti tinkamesnio.

Ir nereikia įtikinėti savęs, kad aš jį/ją perdarysiu. To dar niekam nepavyko. Ir nepavyks. Tai neįmanoma. Žmonės nesikeičia.

O meilė – tai visų pirma priėmimas. Įsimylėti ir kurti santykius nėra tas pats, kas paimti kokį nors žmogų perauklėjimui pagal savo reikmes. Pamilti – tai priimti žmogų tokį, koks jis yra, palaikyti, suprasti. Be to, jausmai ir santykiai turėtų būti abipusiai.

Ir dar vienas labai svarbus momentas – jums turėtų būti komfortiška su žmogumi.

Jei nekomfortiška, jeigu buvimas kartu kelia įtampą ar, neduok Dieve, siutina – išeikite.

Ne, laikui bėgant, būti kartu nepasidarys geriau. Laikui bėgant, viskas tik dar labiau pablogės.