Pastaruoju laiku savo praktikoje vis dažniau susiduriu su štai tokiu klausimu: mes neseniai susituokėme, pagaliau turime šeimą, mylime vienas kitą, tačiau mano (jo) mama/tėvai/giminaičiai…

O toliau – sąrašas: kontroliuoja, kišasi, komanduoja, tvarkosi, stengiasi įpiršti, pyksta, jeigu mes… Ir t.t. – sąrašas labai ilgas.

Kas gi čia dedasi?

Galbūt patys tėvai nesugeba suprasti, kad vaikai suaugo ir tapo savarankiškais žmonėmis, ir dėl to taip aršiai priešinasi tam savarankiškumui? O gal čia kokia kita problema?

Šeima – tai mažytė, miniatiūrinė „valstybė”. Su savomis taisyklėmis, savais įstatymai, „valstybinėmis” šventėmis ir „valstybės” sienomis. Kaip tik tokių padėjėjų giminaičių įsiveržimas ir parodo – ar turi šeima „sienas”, ar mato ir jaučia jas patys šeimos nariai, ar mato jas aplinkiniai.

Kaipgi suprasti, kad į mūsų teritoriją įsibrovė „okupantai”?

Teritorija. Tegu ir be pasienio stulpų, bet bent jau su durimis, pro kurias niekas nesibrauna nepasibeldęs ir nepaprašęs leidimo. Ir viskas, ko esama jūsų teritorijoje – neliečiama pašaliniams. Kad ir kas tokie jie bebūtų – jie ne jūsų mažos šeimos nariai, vadinasi, pašaliniai;

Planai ir sprendimai. Tėvai sprendžia, kur jums gyventi, atostogauti, ką gaminti vakarienei, kokį vardą duoti vaikui, kur mokytis ar dirbti;

Jus, jūsų sprendimus ir poelgius pastoviai menkina ir nuvertina. Gerai ar blogai, gražu ar nelabai, teisinga ar neteisinga… O jūs iš visų jėgų stengiatės padaryti taip, kad mama liktų patenkinta, net jeigu jums nepatinka tai, kas patinka jai;

Nemokate pasakyti „Ne” – net jeigu giminaičių prašymai prieštarauja jūsų planams. Kitaip būsite išvadinti „nedėkingais”, „neturinčiais sąžinės”, jus apkaltins visomis mirtinomis nuodėmėmis. Ir dar – jūs privalote būti ryšio zonoje 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, 365 dienas per metus. Kitaip tapsite atsakingi už „mamos infarktą”, ar už tai, kad „tėtį savo elgesiu varote į kapus”.

Situaciją, žinoma, galima palikti tokią, kokia ji yra, jei tik jus tai tenkina.

O jei netenkina, būtina imtis priemonių savo mažos valstybėlės sienų gynybai.

Ribas reikia nubrėžti. Suprasti, ką jūs, kaip šeima, pasirengę priimti, su kuo galite taikstytis, o kokiems dalykams kategoriškai prieštaraujate. Norint tai padaryti, reikia surasti laiko, atsisėsti ir aprašyti, kas yra, jūsų manymu, šeima, kaip jūs ją matote, juk jūs ir partneris užaugote skirtingose šeimų sistemose, dėl to reikalingos taisyklės, kurios patenkins jus abu. Tai būtina aptarti, galbūt ne vieną kartą;

Kai ribos nubrėžtos, reikia pastatyti pasienio stulpus, regimus visiems aplinkiniams. Būkite tvirti ir nuoseklūs, nesileiskite į kompromisus. Jeigu nusprendėte švęsti tik šeimos rate, reiškia, taip ir darote. O susilaukę nepasitenkinimo ir pretenzijų, paaiškinate, kad taip nusprendėte ir savo sprendimo keisti nesiruošiate. O svečius priimsite sekančią dieną;

Galite išklausyti „mamos nuomonę”, tačiau elgiatės taip, kaip patys nusprendėte. Turite savo nuomonę, ir absoliučiai normalu, kad ji gali nesutapti su giminaičių nuomone. Esate pajėgūs patys spręsti, kas jums gerai, o kas – nelabai;

Jus gali ne visada suprasti – ir tai normalu. Tarpusavio supratimas – nuostabus dalykas, tačiau jo dažniausiai nebūna. Būtina išmokti gyventi savo nuožiūra, pasikliaunant savo nuomone ir sprendimais. Ir, savaime aišku, prisiimti už tuos sprendimus atsakomybę.

Nubrėžtos ribos ir jų saugojimas supaprastins gyvenimą tiek jums, tiek aplinkiniams.

.