Jeigu artimas žmogus serga

Geštalto terapijos specialistė Daiva Žukauskienė savo domėjimosi sritimi vadina lėtinėmis ligomis sergančius pacientus ir jų artimuosius. Ji bendradarbiauja su Akių sveikatos centru, čia vykdo asmeninio tobulėjimo projektą silpnaregiams, akliesiems bei jų artimiesiems. Pasak specialistės, jai neretai tenka daugiau konsultuoti artimuosius, o ne sergantį žmogų.

Kas atsitinka su artimaisiais, kai kas nors šeimoje ima sirgti, ypač kai silpsta regėjimas?

Nesvarbu, kokia liga suserga šeimos narys, liga paliečia šeimą. Kartais labiausiai kenčia šeimos nariai, nes žmogus, kuris serga, jaučia skausmus ar kitus simptomus, jis žino, kas su juo vyksta, jis adaptuojasi prie aplinkos, žino, kaip su tuo susidoroti. Jeigu jis ima prastai matyti, jis susikuria savo aplinką, susidėlioja, kad žinotų, kur kas yra, kokie jo daiktai; žino, kokie jam reikalingi medikamentai, procedūros.

O šeimos nariai yra sutrikę. Visada įsijungia toks mechanizmas – „aš noriu padėti“. Dažniausiai – „noriu padėti, bet nežinau, kaip“. Per tą perdėtą pagalbą žmogui, kuris serga, padaroma meškos paslauga, iš žmogaus atimamos tam tikros funkcijos, tai, ką jis galėtų pats padaryti. Jeigu yra močiutė, kuri prasčiau mato, bet ji per daugelį metų adaptavosi prie tokio blogo matymo, tai artimieji, išgirdę, kad ji ima akti, pradeda apie ją šokinėti. Atimamas orus žmogaus funkcionavimas, galima pasakyti, kad jis nebegirdi, nebemato, nebejaučia, nebemoka nieko; prarandami visi gebėjimai.

Jeigu tai darbingo amžiaus žmogus, dar labiau žeidžiamas jo orumas.

Kodėl atsiranda toks noras padėti?

Norisi apsaugoti nuo visko: stačių kampų, karštų gėrimų, mašinų gatvėje, nuo visos aplinkos, kuri galbūt tam žmogui pažįstama iki kaulų smegenų. Per prievartą jis praranda visus savo įgūdžius, didelė globa padaro žmogų neveiksnų.

Kitas atvejis, su kuriuo kartais susiduriama šeimose, yra tokia pozicija – „aš nematau tavo ligos“. Tai yra artimo žmogaus ligos ignoravimas – „tu viską čia matai, tu apsimeti, nieko čia tau blogo nėra“. Kodėl artimieji taip elgiasi? Iš baimės, nes yra lengviau nepripažinti ligos negu pripažinti, kad artimas žmogus anka, negu kartu su juo taikytis ir adaptuotis.

Jei artimas žmogus serga, tai artimųjų užduotis yra kuo daugiau sužinoti apie ligą, kad galėtų kokybiškai padėti. Praktika rodo, kad realiai domimasi labai sausai, trumpai, paskaitomas vienas straipsniukas ir virstama specialistu – „aš žinau, kas su tavimi vyksta“. Kartais po to net priperšami simptomai, kurių žmogus nejaučia.

Įsivaizduokime tokią ligą kaip amžinė makulos degeneracija, kur nuolat prastėja regėjimas. Jeigu artimieji pasirenka strategiją globoti, anksčiau ar vėliau tas perdėtas rūpinimasis ims varginti. Nejaugi ir toliau rūpinamasi burbant?

Aš turiu tėtį, kuris serga būtent šia liga, ir žinau visą procesą nuo pradžios iki dabartinio taško. Labai globojau, bandžiau apsaugoti, pas specialistus tik pačius geriausius, medikamentai turi būti tik tokie ir jokiais būdais ne kitokie. Jam sakiau, kad jis dabar mato taip, o ne kitaip, nes taip parašyta. Mes nesusišnekėjom, kaip jis mato, nors skirtingais žodžiais kalbėjom apie tuos pačius dalykus. Būdavo nemažai konfliktų. Iš didelių konfliktų perėjom į kitą stadiją – „tavo liga, tu su ja ir tvarkykis“. Kai kurios šeimos šitą poziciją pasirenka iš anksto.

Svarbiausia, kad žmonės, gyvenantys po vienu stogu, nesirgtų bendrom ligom; žinotų apie tas ligas, bet visi kartu nesirgtų.

Kaip reikėtų elgtis artimiesiems?

„Aš domiuosi tavo liga, bendradarbiaujam, kartu gyvenam, aš girdžiu tave, aš tave matau ir jeigu man neaišku, aš klausiu, kaip tu matai, jautiesi, ir neperšu savo nuomonės, kaip turėtų būti vadovėliniais atvejais“.

Žmonės individualiai jaučia ir reaguoja į bet ką net ir esant tai pačiai diagnozei.

Sergančiųjų, ypač lėtinėmis ligomis, emocijų, psichinės sveikatos pokytis tikriausiai irgi veikia artimus žmones?

Dažniausiai, jei kalbame apie regėjimo praradimą, pereinami visi gedėjimo etapai, nes tai yra funkcijos praradimas. Jeigu staigiai netenkama artimo žmogaus ar regėjimo, tai pradžioje nepripažįstama, tikima stebuklais, kad gal tas regėjimas sugrįš, paskui įkrentama į depresiją, verkiama, liūdima, po to žmogus pyksta ant savęs, kad buvo kvailas, nesaugojo sveikatos, nesidomėjo, galėjo sveikai maitintis, eiti pas gydytoją, nerūkyti, į saulę nežiūrėti be akinių, tikrintis.

Paskui susitaikoma, apima apatija, nes energijos buvo daug išeikvota kitoms emocijoms. Susitaikoma su tuo, kad dabar teks taip gyventi. Po susitaikymo ateina kitais etapas, kai imama gyvenime matyti kitus dalykus, norima rasti nišą, kur galėtų realizuoti save, nes praradus regėjimą neprarandamas kalbėjimas, girdėjimas, lytėjimas, skonis, kvapas.

Koks etapas laukia po susitaikymo?

Po susitaikymo yra naujų alternatyvų ir naujų gyvenimo spalvų atradimas. Tai yra startas į vėl normalų gyvenimą. Jeigu prarandamas artimas žmogus, susitaikius su tuo pradedama aplinkui matyti žmones, kuriuos gal irgi verta mylėti. Jie ima kelti interesą, vėl užmezgami šilti santykiai. Praradus funkciją, lygiai taip pat. Žmogus iškelia į priekį naują savo interesą.

Artimas žmogus šiose transformacijose turi kaip lydintis asmuo kartu su sergančiuoju keliauti per tas psichologines stadijas. Jis yra žmogus, kuris neša žibintą ir eina tuo pačiu keliu. Kenčia tiktai vienas, o artimas žmogus turi sakyti: „Suprantu tave, kad dabar tu pyksti“, „Suprantu, kad tu išeikvojai energiją ir tau dabar apatija“. Artimas žmogus yra tas, kuris žino, kas bus toliau.

Bet jam turėtų būti labai sudėtinga išlikti ramiam, juk jis gi artimas, gal artimiausias. Jį turėtų aplankyti įvairūs jausmai.

Taip, jam labai sudėtinga. Tada mes turime atsigręžti į psichologiją, kuri apibrėžia žmonių bendravimo būdus, ir pasirinkti tinkamiausią. Mes galime bendrauti su empatija, apatija ar simpatija. Jeigu esu apatiškas, galvoju taip: „Žinau, kad praeis metai kiti, tu pakentėsi, susitaikysi, adaptuosiesi, viskas bus gerai, nėr čia ko sukti galvos, paverksi šiek tiek dėl to“. Tai požiūris, kai toliau gyvenamas savo gyvenimas, o kitas žmogus tegul tvarkosi su savo gyvenimo problemomis ir iššūkiais pats.

Empatiškas būdas: „Tu dabar verki ir aš dabar verkiu, per ašaras kelio galo nematom. Tu jau nebegali kažko daryti, o aš nesugebu, nes verkiu kartu su tavim“. Žmogus per ligą netenka darbingumo, artimas žmogus per ašaras apleidžia savo darbus ir kenčia abudu. Tai visiškas pasinėrimas į kito ligą. Žmogus lyg ir neserga, bet gali jausti tuos pačius simptomus, nes skauda jam taip pat.

Bet galima žiūrėti su simpatija: „Aš neverkiu su tavim, bet nesu nusitolinęs, nusišalinęs. Iš meilės, draugystės tau ir šiltų jausmų padedu tau pereiti tą kelią. Aš nešu tau žibintą“. Simpatijos metodas leidžia sakyti, ką jauti, bet neištaškyti savo jausmų. Galima pasakoti, kad nerimauja dėl jo ligos, kad jaučiasi prislėgtas dėl jo prastos nuotaikos, sielvartauja dėl prarasto žmogaus darbingumo. „Gal rytoj tau tikroji saulė nepatekės, bet ji šildys, augs gėlės, viskas bus kaip buvę, nes aš būsiu šalia tavęs. Jeigu norėsi sužinoti, kaip kas nors atrodo, aš pasakysiu – aš būsiu tavo akių šviesa. Mes bandysim kartu surasti alternatyvų, mes išgyvensim“, – tai yra orientavimasis į optimistinį rytojų.

Neretai juk būna, kad pirmiau pasiduoda artimas žmogus, o ne tas, kuris serga…

Taip, neretai sergantieji stabiliau jaučiasi nei jų artimieji ir dar net guodžia tuos „kenčiančius“. Taip nutinka iš baimės ir nežinojimo, kas vyksta su artimu žmogumi. Tai neretos išimtys, o gan dažna situacija. Jeigu artimieji yra linkę į empatinį santykį, tai greičiausiai taip ir nutiks.

Įsivaizduokime ligos situaciją, kai žmogaus laukia operacija. Kaip elgtis tokioje situacijoje, kur netekties šablono nelabai uždėsi?

Čia galioja ta pati taisyklė, kad artimas žmogus turi būti tas, kuris eina greta ir neša žibintą. Jis negali eiti tuo pačiu kelius, kiekvienas eina savo keliais ir gyvena savo gyvenimą. Todėl jei laukia operacija, galima susirinkti duomenis, kas laukia, koks bus pooperacinis periodas, reabilitacija, kokia bus reikalinga pagalba. Susirinkus tokią informaciją, bus lengviau suteikti pagalbą. Kodėl tokios informacijos nesusirenka pats sergantysis? Jis ją renkasi, bet tą informaciją ryja godžiai ir net nemato skirtumų. Jis viską pritaiko sau, nes taip parašyta. Liga užgožia niuansus.

Jeigu sergantysis prašo – paskambink daktarui, sutark laiką, – teikti tokią pagalbą ar leisti viską daryti pačiam žmogui?

Normalu perimti tą atsakomybę, reikia jautriai reaguoti. Jeigu sergantysis tai gali padaryti pats, nereikia skubėti griebti telefono ragelį – „aš viską už tave padarysiu“. Bet jeigu žmogus iš baimės ir streso negali to padaryti, tai turi padaryti artimas žmogus, kuris yra sveikas.

Dažnai būna, kad sergantieji įsijaučia į paciento vaidmenį, jiems ima patikti, kad jais rūpinamasi, ir jie ima tuo piktnaudžiauti. Taip nutinka dėl to, kad artimieji patys sukuria komforto sąlygas, nes jie pradeda gyventi to ligonio gyvenimą už jį. Už jį pasiryžę pavalgyti, pagerti, pasėdėti, pagulėti. Reikia susivokti, kad jo gyvenimas yra jo, tavo – tavo.

Daiva Ausėnaitė

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *