Jeigu vyras skaudina

Kai kalbu, jog esame atsakingos už santykius, man paprastai atrašo: “Kaipgi taip? Ar tai reiškia, kad mes dėl visko kaltos?!” Jūs rimtai neįžvelgiate skirtumo?

Taip, mažam vaikui atsakomybė – tai kaltė. Atsakomybė ir kaltė – vienas ir tas pats. Kas sulaužė kėdę? Kas išlaistė vandenį? Kas išpaišė tapetus? Kalba visada eina apie kaltę, nors deklaruojama bus atsakomybė. Kas už viską atsakys? O jei realiai – kas dėl visko kaltas?

Sąvokų sukeitimas būdingas mažiems vaikams, jie tame gyvena ir apskritai kol kas negali būti atsakingi. Net jeigu norėtų viską patys sutvarkyti – jiems šito neleis. Belieka tik jaustis kaltu. Ypač, kai suaugusieji dar ir padeda tokiu jaustis.

Kuo skiriasi suaugęs žmogus nuo vaiko? Atsakomybe. Jis supranta, kuo skiriasi atsakomybė nuo kaltės. Ir moka tą atsakomybę prisiimti.

Kaltė neproduktyvi. Šis jausmas ištuština, griauna ir nieko nesukuria. Jei sužinosite, kas dėl visko kaltas, nuo to niekas nepasikeis. Nes juk iš tiesų – koks skirtumas, kas sulaužė kėdę, kur kas svarbiau – kas ją imsis taisyti.

Atsakomybė – produktyvi. Būti atsakingu – tai išeiti į priekį ir pasakyti: tai aš sulaužiau šitą kėdę. Ir aš ją sutaisysiu. Štai imu instrumentus ir einu darbuotis.

“Mane skriaudžia vyras, ir aš dėl to labai kenčiu”. – skundžiasi moterys. Kur čia atsakomybė? Atsakomybės – nulis. Tai ne kas kita, kaip aukos pozicija, aukos, kurią nepelnytai skriaudžia. O ji gali tik susigūžti kamputyje ir tyliai inkšti. Būtinai tyliai, kad skriaudėjas neišgirstų. Situacija gaunasi būtent tokia.

Ir jei pasakau tokiai moteriai, kad būtent nuo jos priklauso, kaip su ja elgsis, moteris įsmunka į kaltės jausmą. Tą pačią akimirką. Automatiškai. Nes ji kitaip neįsivaizduoja. Jeigu tu atsakinga, reiškia – kalta. Kalta, kad nesusitvarkei su situacija. O kaip aš galiu būti kalta? Jis mane aprėkė, o kalta – aš?!

Bet juk kalba eina ne apie kaltę.

Atsakomybė – tai kai žmogus ima galvoti “Kaip galėčiau pakeisti šią situaciją?” Ką man reikėtų pakeisti savyje, ką darau negerai. Tačiau be kaltės. Be saviplakos. Kur aš suklydau? Jeigu dabar turiu štai tokią situaciją ir man ji nepatinka, visiškai logiška manyti, kad kažkur suklydau. Kažkur buvau neteisi. Kažkur kažką darau ne taip. Vadinasi, reikia atrasti klaidą ir ją ištaisyti. Ir viskas.

Panagrinėkime, kodėl mus gali skriausti vyras.

Tai jo bendravimo stilius su visais žmonėmis? Jeigu taip, reiškia, jūs jį būtent tokį ir pamilote. Kokios problemos? Pasiėmėte būtent tokį žmogų į vyrus, bet taip ir nepriėmėte. Tokių žmonių pasitaiko, jie nemato nieko blogo išvadinti ką nors asilu ar višta, o ir savo adresu pasirengę išklausyti analogiškus “švelnumus”. Pakeisti bendravimą su tokiu žmogumi labai sudėtinga, tačiau įmanoma.

O gal tai jo iškrovos būdas? Gal jis kitaip nemoka reikšti savo jausmų? Su jausmais mes visi turime didelių problemų. Ir čia mokyti kitą žmogų galima tik savo pavyzdžiu. Iš pradžių garsiai išsakant savus jausmus.

O gal tai jo agresijos pasireiškimas? Ir nuo to prasideda kažkas daugiau? Ar tai viso labo emocijų pliūpsnis? Kas slypi už visų tų įžeidinėjimų?

Ar taip buvo visada, o gal prasidėjo visai neseniai? Jeigu visada, tai vėlgi – kuo stebitės? O jei prasidėjo neseniai – tuomet po kokio įvykio, po kokios situacijos? Problemos darbe, barniai, bėdos su pinigais, gimė vaikas? Jūs pati kaip nors pasikeitėte bendraudama su juo? Ėmėte daugiau sau leisti?

Kada jis tai daro? Kokiose situacijose? Galbūt tai nutinka po to, kai įsibraunate į jo teritoriją ir jis šia agresija bando nusibrėžti ribas? O gal jūs tas ribas pastoviai pažeidžiate? Gal esate labai įkyri? Gal visą laiką dėl visko ginčijatės, darote spaudimą, gniuždote? Gal iššvaistote visus pinigus? Nejaugi vyras štai taip paprastai sugrįžta iš darbo namo ir be niekur nieko dar nuo slenksčio pradeda ant jūsų šaukti? Be priežasties.

Kaip jis turėtų suprasti, kad su jumis taip negalima? Kaip jūs jam tai parodote? Kiek esate nuosekli, kovodama už save? Galbūt “višta” jums vieną dieną yra visai normalus epitetas, o sekančią dieną – įsiutina?

O svarbiausia – kaip kalbatės su savimi? Kai kažkas nesigauna, o jūs, sau po nosimi: “Kokia aš debilė!” Priaugote šiek tiek svorio ir bambate atspindžiui veidrodyje – “riebi karvė”. Padarėte klaidą – ir pasipila malonūs epitetai savo pačios adresu. Tai – svarbiausia. Žmonės atspindi jūsų vidinį požiūrį į save.

Ir dar vienas momentas. Kodėl jūs viso to klausotės? Jūs galite nusibrėžti fizines ribas ar išeiti, kai jus pradeda įžeidinėti. Galite padėti telefono ragelį, išeiti iš kambario ir t.t. Kurių galų viso to klausotės? Jei klausotės, reiškia, su jumis šitaip galima, tiesa?

Štai čia ir yra atsakomybė. Suprasti priežastis ir pakeisti tai, ką šiuo momentu įmanoma pakeisti. O kaltė – tai tyliai verkšlenti ir skųstis. Prašyti patarimų, bet nieko nekeisti. Laikyti jį niekšu paskutiniu, o save – karaliene, kurią nepelnytai įžeidė. Ir toliau gyventi tokiame vaidmenyje. Situacija juk nepagerės.

Ir dar apie atsakomybę ir jos pasekmes.

Viena moteris, išgyvenusi su vyru daugiau kaip 20 metų, kartą išgirdo iš jo savo adresu “durnė”. Dvi dešimtis metų viskas gerai, o čia staiga tokie dalykai. Ji paprasčiausiai atsistojo ir išėjo. Ir vyras kelias dienas negalėjo jos surasti. Ji išvažiavo už miesto, pas draugę. Ir, beje, visai neblogai praleido laiką. Neatsakinėjo į skambučius ir žinutes. Apskritai išjungė telefoną.

Šitokiu būdu vyrui buvo parodyta, kad jis padarė tai, ko daryti neturi teisės – įžeidė ją. Teko siekti atleidimo. Moteris pademonstravo savo orumo jausmą. Su ja taip negalima. Niekada.

O su kai kuriomis – galima. Kodėl? Todėl, kad mes pačios parodome, kad galima. Įžeidėjai nesulaukia atsakomosios reakcijos – aiškios ir suprantamos.

Pavyzdžiui, mano vyras anksčiau mėgdavo iš manęs pasišaipyti. Ypač prie draugų. Taip bendrauti jam buvo normalu. O man – skaudu ir pikta. Nors niekada to nerodžiau. Pasakydavau, tačiau su šypsena. Automatiška, gynybine. Ir vyras buvo tvirtai įsitikinęs, kad man tai patinka.

Kol kartą neapsiverkiau. Draugų akivaizdoje. Vyrą ištiko šokas. Jis pamatė, kad man tai išties skaudu. Kad tai ne šiaip mano žodžiai. Ir daugiau taip nebejuokauja. Ypatingai viešai. O juk aš tiek laiko paprasčiausiai kenčiau.

Vyras suprato mano realius jausmus, o mano atsakomybės sritis buvo parodyti, išreikšti savo nepasitenkinimą. Kalba eina būtent apie atsakomybę. O ne apie kaltę, kad esu kažkokia ne tokia ir su manimi jis – štai šitaip.

Dėl to labai jūsų prašau – atskirkite kaltę nuo atsakomybės. Ir kai keičiate santykius, darykite tai atsakingai.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *