Jie miršta jauni

Kaip manote, kas atsitinka vaikams, kurių tėvai taip ir nepaleido? Ypač mama. Ypatingai glaudus ryšys su tėvais, aplinkui jo tiek daug, kad nebegali suvokti savęs ir savo poreikių bei ribų. Prasideda viskas nuo mažo vaiko, o baigiasi – tavo gyvenimu.

Tėvai detaliai domisi tavo gyvenimu, jie visur su tavimi, aiškina, su kuo galima draugauti, o su kuo – ne (jei žmogus nepatinka tėvams), drauge ruošiamos pamokos (kalba eina ne apie laikiną pagalbą ir palaikymą), savarankiškai niekur neik ir nevažiuok. Rūpiniesi savo vaiku? Ne, tu pataikauji savo baimėms, dar stipriau jas kurstai, naudodamasi vaiku kaip įrankiu.

-Sėdėk, tuojau paduosiu.

-Aš pats! – šaukia mažasis.

Be jūs gi tai padarysite greičiau ir geriau. Ir “Aš pats!” numiršta, taip ir negimęs.

Tavo vaikas gyvena atskirai, tegu ir studentas ar jau turi šeimą, tačiau kiekvieną dieną rūpestinga mama primena apie save telefono skambučiais. Tau reikia žinoti, su kuo vaikas leidžia laiką ir kur jis dabar yra. Ryšys su vaiku vis labiau stiprėja. Tavo mintys vien apie vaiką.

-Kai esu darbe, galiu negalvoti apie jį, tačiau turiu būti labai užimta. O dar kai sode su gėlėmis krapštausi. Kai tik darbas baigiasi, mintys iškart grįžta prie vaiko: kaip ji ten, ar turi pinigų, o juk jis nemoka su jais tvarkytis, gal jis vėl su savo draugeliais, ar vaikšto jis į darbą… Ir taip norisi paskambinti…

Visa tai praktiškai žodis žodin man kalbėjo daugybė mamų.

Ir štai šiandieninis skambutis. Vėlai vakare. Labai nustebau, nes su ta moterimi bendravau prieš daugiau kaip metus.

Prislėgtas balsas.

-Šiandien mirė mano sūnus.

Mirė ant rankų. Ji dar darė jam dirbtinį kvėpavimą. Apsinuodijimas ar perdozavimas. Kol kas neaišku, bet visiškai akivaizdu, kad prieš mirtį kažką vartojo.

Jis rūkė žolę, tikriausiai dar kažkokius mišinius nuotaikai, kaip tvirtino 23 metus. Jis – mamos gyvenimo prasmė. Mintys vien apie jį, nerimas – irgi tik dėl jo. Savimi niekada nesirūpino, tik prieš metus pabandė kažką pakeisti savyje. Labai pavargo nuo pergyvenimų dėl sūnaus. Tačiau tarpusavio priklausomybė – pats nuodingiausias dalykas, su priklausomybe dirbti žymiai paprasčiau.

Dar tada, prieš metus, man susidarė didžiulės tuštumos jos sūnaus gyvenime įspūdis. Nuo vaikystės mažai bendraujantis, viską stengėsi daryti mamos labui, kad jos nenuliūdintų. O štai didėjančią tuštumą širdyje reikėjo kažkuo užpildyti. Taip ir atsirado priklausomybė.

Kas gi nutinka su tais nuostabiais vaikais, kurie taip ir nerado savyje jėgų atsiskirti nuo toksiškų tėvų?

Tokie vaikai miršta. Numiršta jauni. Jie jau seniai būna mirę, tačiau tik dabar jie dar labiau ir stipriau pajuto klaikią tuštumą savyje. Ir viso to, kas aplink juos vyksta, beprasmybę.

Jūsų vaikas merdėjo jau tada, kai uždraudėte jam pykti, kai neleidote pasirinkti tos profesijos, kurios jam norėjosi, kai neleidote sau nežinoti, kur jis dabar yra, kai kamantinėjote, šnipinėjote, šniukštinėjote, slapčia klausėtės, stebėjote pro rakto skylutę, kai išjuokdavote. Neįtikėtinai sunku kai kuriems tėvams viso to nedaryti.

Kai vaikas – tavo gyvenimo prasmė, jis automatiškai praranda nuosavo gyvenimo prasmę. Jūsų “meilė ir rūpinimasis” jį uždusino. Kam jam kvėpuoti, jeigu jūs darote tai už jį. Kam jam kažką spręsti, jeigu ir šią sferą užgrobėte jūs. Nekentėk ir nepatirk klaidų kartėlio! Ir štai jau skubate jį nuo visa ko apsaugoti. Jam 25 metai, 35-eri, o aplinkui jį – vien mama. Kokie ten tavo draugai – tik išgėrimams. Kurių galų pas juos eini? – vėl priekaištauja rūpestinga mamytė.

Mama verkia:

-Sūnus baigia prasigerti, kai matau jį girtą – negaliu ištverti, pradedu verkti ir rėkti.

-Kaip jis elgiasi, kai girtas: muša, įžeidinėja, pinigus atiminėja?

-Ką jūs kalbate! Niekada! Tik tada, kai pradedu ant jo rėkti ir jį mušti, jis gali kartais riktelėti ant manęs.

Motina turi galimybę gyventi atskirai nuo 30 metų sūnaus, bet iš baimės, kad jis prasigers, ji šalia – “gelbėja”. Niekada ši moteris nepaleis jo iš savo nagų, o ir jis pats neišeis, jie reikalingi vienas kitam. Tačiau būdamas su motina, jis, vis dėlto išeina. Tik išeina savaip – į savo sapnus. Ir labai greitai jis užmigs visiems laikams, ir dar viena motina verks prie savo vaiko kapo.

Bėgant metams vis sudėtingiau ir sudėtingiau tiems žmonėms ištrūkti iš mylinčių ir rūpestingų artimųjų valdžios. Belieka išeiti į alkoholį, narkotikus, o paskui ir iš gyvenimo. Būtent tokį kelią pasirinks jūsų vaikai.

Ir apverksite jūs ne savo vaikus, o save. Skausmas viduje draskys jūsų širdį. Apverksite tik pati save be vaiko. Ne visuomenė, ne vaikų darželiai ir ne mokyklos padeda pagrindą asmenybei žmoguje, o tėvai: savo pavyzdžiu ir elgesiu. Taip paprasta ir taip sudėtinga. Ir iš šitų spąstų ištrūksta ne visi. Daugiau šansų sulaužyti šį užburtą ratą turi jau suaugę vaikai, bet jie jau sužaloti. Kaip gi nesinori tapti atsakingu už savo gyvenimą ir pačiam stoti už jo vairo…

Ir jis mirs, numirs jaunas, jūsų vaikas, o jūs liksite gyventi.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *