Jis toks kvailys… Ir už ką aš jį myliu?

Sutikau seną pažįstamą. Pasikalbėjome… Ir išgirdau kaip tik šitą mintį. Ir nieko baisaus, jei tai būtų minutę trunkantis susierzinimas, tačiau ne – tai mano pažįstamos požiūris į situaciją.

Jei pamėginsime pamąstyti (ne šiaip, o rimtai), ko šiandien moterys laukia ir tikisi iš savo vyrų, arba priešingai – kokių atsakymų mes tikimės sulakti?

Štai yra vyriškis. Ne jaunas, bet ir ne senas, tarkime, jo amžius – 25-27 metai. Mėgsta pailsėti, bet ir nuo darbo neišsisukinėja. Ne turtuolis, bet ir nebadauja. Žino savo vertę, bet nekaišioja savo išminties kitiems. Simpatiškas, nors ir su pilvuku. Tai kodėl jis taiga “tapo” kvailiu?

Ne ta prasme, kad guli lovoje kaip daržovė, o iš burnos seilės teka, visiškai ne. Tiesiog moters nuomone jis šiek tiek naivus. Jis, matote, sulaukęs savo amžiaus, tiki žmonėmis, garbingumu, sąžiningumu, nesiekia išspausti iš bet kurios situacijos sau naudos, nesistengia visko išgręžti iš žmonių ir prisitaikyti prie pasaulio. Vienoje darbovietėje pradėjo engti – susirado kitą. Alga ten ne per didžiausia, užtat ramiai gyvena. Ir planai jo kažkokie visai nedideli: namas užmiestyje, turėti vaikų ir kokią nors atramą gyvenime. Koks kvailys! Jam siekti aukštumų reikėtų, apie turtus ir sėkmę svajoti, lipti į tą sėkmę žmonėms per galvas…

Bet ar tikrai to reikia?

Iš kur staiga atsirado tokių nuomonių, kad norint gerai gyventi, reikia būtinai turėti maišą pinigų ir tūkstančius naudingų pažinčių? Kas pasakė, kad žmogaus sėkmę lemia kažkas kitas, o ne jis pats? Kodėl manoma, kad norint jaustis laimingu, būtina būti pačiu pačiausiu?

Galbūt jūsų aplinkoje niekas taip nemano, nekalba ir nepatarinėja, tačiau tokia pozicija egzistuoja ir ji labai aktyviai mums brukama. Štai moterys ir įsitikinusios, kad jeigu vyras ne garbėtroška, jei apskritai buitine prasme yra paprastas – kam jis tuomet moteriai reikalingas, ką tu iš jo gali gauti?

Cinikų karta užaugo: siekdama naudos, viską vertina protu, sveria, lygina… O juk gyventi reikia su žmogumi, jį reikia jausti greta savęs. Todėl dėl savo pažįstamos aš ramus: nors pagal šiuolaikinius socialinius standartus jos vyrukas – neformatas, tačiau jis yra tikras žmogus. Dėl to jis ir neįtiko jos širdžiai, iš čia ir “myliu, nežiūrint į nieką”. O ko daugiau reikia? Moteriai iš vyriškio reikia labai mažai: kad priimtų tokia, kokia ji yra, ir kad mylėtų. Ir atvirkščiai.

Šioje vietoje turėtų būti kažkoks istorijos moralas, tačiau jo nebus. Juk čia ne straipsnis, kurio tikslas – nukreipti skaitytoją teisingu keliu. Tiesiog jei kils noras susimąstyti “O kiek mano lūkesčių ir norų yra iš tikrųjų mano?” – jau bus neblogas šio teksto rezultatas.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *