Santykių pradžioje abu partneriai yra tarsi užhipnotizuoti, apgirtę nuo hormonų.
Vyras ir moteris nesupranta, kas vyksta aplinkui, jie idealizuoja vienas kitą ir pan. Tai reiškia, kad įsimylėjimo laikotarpiu mums sunku pastebėti tam tikrus dalykus, susijusius su ateitimi (finansai, buitis ir pan.).
Tokioje pakeistos sąmonės būsenoje susiduriame su savo anksčiau užslopintomis, išstumtomis emocijomis ir troškimais.
Šis atsipalaidavimas padaro mus mandagiais, galantiškais, gebančiais nustebinti partnerį.
Tačiau kai įsimylėjimo laikotarpis pasibaigia, susiduriame su priešingomis situacijomis, priešais save staiga pamatome žmogų, kuris mūsų negerbia, nemyli, grubiai elgiasi, meluoja, gali netgi pakelti ranką…
Tokiais momentais žmonės pradeda klausinėti savęs, ką galima būtų pakeisti ar padaryti?
Vienas iš variantų – dirbti su santykiais per psichoterapiją. Tačiau įsivaizduokime du mažus vaikus, kurie nusprendė suprojektuoti ir pastatyti ganėtinai sudėtingą, daugiafunkcinį pastatą. Savaime aišku, šiems vaikams nieko nesigaus, jų pastangos tik sukels šypsenas suaugusiųjų veiduose.
Tai štai, perkeldami šią situaciją į mūsų svarstomą temą, mes retai susimąstome, kad iš esmės santykius nori išgelbėti du vaikai. Jie įstrigo savo vaikystėje, nepaisant to, kad jiems jau 30, 40, 50 metų.
Būtent šis suaugusio žmogaus kūno apvalkalas verčia partnerius vertinti bendravimo aplinką kaip suaugusią, brandžią. Tačiau mažai kas susimąsto, kad santykiuose labai dažnai pradeda busti ir lįsti į paviršių mūsų vaikystės traumos.
Jei kalbame apie brandžią asmenybę, tai – savarankiškas žmogus, kuris aiškiai supranta save, savo tikslus, vertybes, neturi išsigalvotų idėjų, teigiančių, kad kažkas jam kažką skolingas, geba blaiviai bendrauti ir pan.
Jei atsiduriame situacijoje, kai santykiai griūna, jokiu būdu negalima galvoti apie tai, kad būtina padirbėti su santykiais, nes tai – kiekvieno iš partnerių asmeninis reikalas.
Jeigu matote, kad jūsų vyras nenori keistis, bendrauti su jumis, pasidarbuoti su savo savybėmis ir įpročiais, jūs neturite jokios teisės jo keisti. Eikite ir dirbkite su savimi, nes visiškai logiška manyti ir netgi pasakyti, kad jei jums kažkas nepatinka ir šalia jūsų yra partneris, kuris negali patenkinti jūsų poreikių, toliau būti šiuose santykiuose yra paprasčiausias mazochizmas.
Tokiais atvejais reikia dirbti su savimi, bet ne tam, kad pagerintumėte santykius, o tam, kad pažvelgtumėte į juos iš brandžios ir sąmoningos asmenybės pozicijos.
Jei paaiškėja, kad vyras nesugeba pasikalbėti su savo moterimi, išklausyti jos be konfliktų, suprasti jos argumentų, parodyti pagarbos, tai reiškia, kad prieš jus yra nesubrendęs vyras. Prieš jus stovi vaikas suaugusio žmogaus pavidalu, su savo vaikystės traumomis ir nesugebėjimu bendrauti (tas pats pasakytina ir apie moteris).
Tokio pobūdžio konfliktai plinta į įvairias kitas gyvenimo sritis santykiuose. Jei esate brandžiuose santykiuose, kur nereikia nieko vienas kitam įrodinėti, kur yra tarpusavio supratimas, meilė, pagarba, su tokiais santykiais dirbti nėra prasmės. Tačiau bet kokiuose santykiuose reikia dirbti su savimi, nes santykius gali kurti tik brandūs žmonės, bet jokiu būdu ne vaikai suaugusio žmogaus pavidalu.
Tokiu būdu, pagrindinė mintis yra ta, kad reikia nustoti dirbti su santykiais ir pradėti dirbti su savimi, keisti save. Būtina dirbti su savo traumomis, pažadinti savyje bazinį saugumo jausmą, mokytis atpažinti savo emocijas ir jausmus.
