Kaip renkamės partnerius

Kaip mes iš savo aplinkos išsirenkame būtent tą žmogų, kuris taps mums „tuo pačiu“? Kada „įsijungia“ meilė vienam ar kitam žmogui?

Pirma. Partneryje mes ieškome to, ko mums patiems trūko, ko mums reikia. Pavyzdžiui, tėvų šeimoje mums labai trūko patvirtinimo, kad esame svarbūs, reikšmingi, reikalingi – ir tada ieškosime partnerio, kuris suteiks mums mūsų svarbumo ir reikalingumo jausmą.

Antra. Mes ieškome to, prie ko esame pripratę. Jeigu tėvai rūpinosi, tenkino poreikius, globojo, tačiau tuo pat metu kontroliavo, tai ir iš partnerio laukiame to paties. Ir tada, jei tos globos bei kontrolės nesulauksime, mums ims atrodyti, kad partneris mūsų nemyli.

Dabar pasižiūrėkime, kaip formuojasi tasai tarpusavio ryšys ir kaip jį išsiaiškinti.

Galima pamėginti išsivesti sau „meilės formulę“. Kas tai yra?

Vaikystėje visi dalykai, kurie dedasi aplink mus, vyksta su mumis pirmą kartą. Vaikas dar neturi savo patirties, kad galėtų palyginti ją su tėvų patirtimi ar dar kuo nors, tokie palyginimai darosi įmanomi tik sulaukus paauglystės. Vaikas į viską žvelgia nekritiškai. Ir viskas, kas susiję su mama ir tėčiu, asocijuojasi jam su sąvoka „meilė“. Santykiuose su partneriu mes ieškome tos pačios atmosferos, kuri supo mus vaikystėje, kurią mes ir laikome meile bei saugumu.

Šeimoje turi būti tenkinami mūsų baziniai poreikiai:

  • Fizinis saugumas – kai yra stogas virš galvos ir maistas, tėvai ne girti ir prognozuojami, nemuša;
  • Psichologinis saugumas – kai jaučiame, kad mus myli ir priima, dažniau pritaria negu nepritaria mūsų veiksmams, mintims, padeda išsiaiškinti su jausmais, pagaili;
  • Rūpinimosi, globos poreikis;
  • Džiaugsmo, dovanų, komplimentų poreikis;
  • Fizinių kontaktų, prisilietimų, švelnumo poreikis.

Šeima gali patenkinti ne visus šiuos poreikius, tik jų dalį. Pavyzdžiui, vaiką retai apsikabindavo, retai jį paglostydavo, paliesdavo. Tada ir santykiuose su partneriu jam šitie dalykai ne taip smarkiai rūpės.

Mes ieškome partnerio, kuris tenkins mūsų svarbius poreikius, suteiks mums tuos pačius pojūčius, kurie vaikystėje mums simbolizavo meilės ir saugumo jausmus.

Pavyzdys iš praktikos. Vyras gyveno su geriančiu tėvu, kuris bet kuriuo momentu galėjo įsisiautėti, pakeldavo ranką prieš mamą. O mama mylėjo. Priėmė, rūpinosi, dažnai apkabindavo, priglausdavo. Mamos apsikabinimas jam – stabilumo salelė bendroje baimę keliančioje šeimos atmosferoje. Ženklas, kad mama gyva, viskas gerai. Ir konflikte su žmona jam reikia lygiai to paties – kad prisuglaustų, parodytų, jog viskas gerai, viskas kontroliuojama. O ir tais periodais, kai nebuvo konfliktų apkabinimai jam buvo svarbūs kaip viena iš meilės kalbų. O žmona tai darė labai retai. Dėl ko auga vidinis nerimas ir nepasitikėjimas žmonos jausmais.

Dažnai konfliktų metu sutuoktinių viduje kunkuliuoja būtent šie nepatenkinti poreikiai. Suaugę žmonės tiesiog pavirsta mažais vaikais, kuriems norisi būti apkabintais, norisi, kad su jais kalbėtų jų meilės kalba, prie kurios jie priprato. Tačiau partneriai jų negirdi, kadangi jų viduje sėdintis vaikas viską interpretuoja savaip ir pats ima šaukti iš nuosavo skausmo.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *