Yra viena būklė, kuri gali labai apsunkinti žmogaus gyvenimą. Kalba eina apie pasaulio suvokimą.

Neretai nutinka, kad žmogus dėl įvairių priežasčių praranda bazinį pasitikėjimą pasauliu. Ir atsiranda pavojingas įprotis būti nepatenkintam viskuo, kas su juo vyksta.

Laikantis tokio požiūrio, visas gyvenimas suvokiamas kaip kančių ir nepriteklių virtinė. Be to, esama ir šalutinio poveikio – atsiranda praktiškai absoliutus netikėjimas savimi, savo jėgomis, savo galia.

Pagrindine pretenzija tampa mintis, kad kažkas turi padaryti mane laimingu. Priešingu atveju pasaulis bus suvokiamas ne tik kaip pavojingas, bet ir kaip neteisingas.

Tokių žmonių išgyvenimai būna išties labai stiprūs ir kupini negatyvo. Dažniausiai taip pat pasireiškia dar ir polinkis į apatiją bei depresiją.

Pats įsitikinimas (tikėjimas), kad kito žmogaus sąskaita galima įgyti pasitikėjimo savimi ir emocinės ramybės, neatlaiko jokios kritikos.

Tačiau žmogui taip mąstyti patogu, kadangi toks mąstymas leidžia jam atsikratyti atsakomybės už savo gyvenimą, nes jis juk toks baisus. Todėl šiuo atveju savo paties įvaizdis bus persmelktas bejėgiškumo.

Tačiau įdomiausia prasideda tada, kai tas „kažkas” atsiranda. Atsiranda tas, kuris tokį žmogų turėtų padaryti laimingą.

Santykiuose visus siekius ką nors padaryti kito žmogaus labui diktuoja mūsų vertybės ir tai, kaip mes įsivaizduojame malonius ir džiugius dalykus.

Štai čia ir prasideda nepatenkinto asmens agresija. Juk daugeliu atvejų jis traktuoja kito žmogaus veiksmus kaip nepakankamus ir jo netenkinančius. Vadinasi, tas žmogus nedaro jo laimingesniu. Kas dėl to kaltas? Žinoma, kad tas pats „kažkas“.

Be neigiamų emocijų, natūraliai kylančių tokiomis sąlygomis, daugėja ir pretenzijų. Plius nuvertinama tai, ką mūsų aprašomo „kankinio” labui daro kitas žmogus.

Juk jis ir pats aiškiai neįsivaizduoja, kas tokio galėtų suteikti jam pasitenkinimą. O tai, ką pasiūlo kitas žmogus, jam atrodo kaip visiški niekai.

Dar vienas labai įdomus dalykas, susijęs su šiuo santykių modeliu. Šiedu žmonės niekada nesusitars. Geriausiu atveju vienas mėgina įtikinti kitą, maždaug taip kartais suaugusieji elgiasi su kaprizingais vaikais. Nors iš to nėra jokios naudos.

Šitaip santykiai virsta kančia, ir dabar kankinasi jau dviese.

„Kankiniui” sustiprėja įsitikinimas, kad gyvenimas tėra nusivylimų virtinė, ir jis nutraukia santykius. Tuo pat metu tikėdamasis, kad su sekančiu žmogumi jam tikrai pasiseks.

Kitaip tariant, jis ir toliau kuria lūkesčius, kurie jį neišvengiamai prives iki naujo streso.

.