Kartais vaiką apšaukusi mama ar tėtis jaučia, kad iš tikrųjų nenorėjo taip elgtis. Jie jaučia kaltę ir gėdą, nusivylimą savimi, nes vis nepavyksta būti pakankamai gerais tėvais ir kurti gražius santykius su savo mažaisiais. Kodėl taip vyksta? Kodėl kartais, atrodo, nepavyksta susilaikyti ir elgiamasi taip, kaip iš tikrųjų nenorima?
Pasak psichologės Jūratės Ašmantės, egzistuoja kelios rėkimo ant vaikų priežastys:
• Dažnai už rėkimo slypi didelis stresas, baimė, nesaugumo jausmas, pykčio, nuovargio, nusivylimo emocija ar emocinis perdegimas. Rėkimas dažnai atspindi psichinės sveikatos būseną.
• Išmoktas elgesys. Vaikystės patirtys pirminėje tėvų šeimoje, kur toks elgesys buvo matomas, gali nulemti tokį pat elgesį su savo vaikais.
• Psichologinis neatsparumas stresui ar silpni tvarkymosi su sunkumais įgūdžiai. Rėkimas šiuo atveju naudojamas kaip vienas iš tvarkymosi su sunkumais būdų.
• Prarastos kontrolės jausmas ir silpni įgūdžiai ją susigrąžinti. Tokiu atveju dažniausiai šaukimu reaguojama į stiprias vaiko emocijas ar netinkamą jo elgesį.
• Polinkis į agresyvų elgesį, kuris dažnai būna efektyvus, siekiant greitos, nors ir trumpalaikės naudos.
• Tėvų viltys, kai siekiama išpildyti išankstinius lūkesčius.
Kaip sau padėti nurimti, kai norisi šaukti?
Jūratės Ašmantės teigimu, kai tėvams norisi šaukti ant vaikų, jei įmanoma, geriau visai palikti erdvę ir išeiti į kitą kambarį, pasistengti nusiraminti giliai pakvėpavus ar išpiešus savo emocijas ant lapo, o galbūt pasivaikščiojus lauke. „Tinka įvairūs patinkantys nusiraminimo būdai, bet kas, kas gali padėti. Perkėlus dėmesį nuo kito žmogaus – vaiko į savo vidų, pagalvokite, kokie jausmai slypi už pykčio? Nuoskauda, baimė, nusivylimas…? Dažnai tie jausmai su vaiku net nesusiję. Leiskite šiems jausmams būti, įvardinkite juos. Pasistenkite pajausti visus kūno pojūčius. Gal jaučiate įtampą, tvinksėjimą galvoje ar gumulą gerklėje? Priimkite šiuos pojūčius, leiskite jiems skleistis ir tuomet pyktis praeis. Nurimti taip pat padeda pažiūrėjimas į situaciją atsitraukus, tarsi iš paukščio skrydžio ar kosmoso. Tuomet ji atrodo mažiau reikšminga“, – aktualius patarimus tėvams vardina Jūratė.
„Taip pat padeda empatiškas požiūris į vaiką, kai į situaciją pasižiūrime jo akimis. Kol nenurimstama, geriau visai nekalbėti su kitu žmogumi – vaiku, o nurimus galima imtis pagarbių, kilnių veiksmų. Galima atsiprašyti, jei kartais nepavyko sukontroliuoti savo emocijų ir tiesiog paaiškinti, kas būtent jus įskaudino ar supykdė. Galite paprašyti kito žmogaus – vaiko elgtis kitaip, ar tiesiog jį išklausyti. Labai gerai po konflikto kartu nuveikti ką nors smagaus“, – pataria psichologė.
Jūratė Ašmantė pataria tėvams ilgainiui ugdyti savo pakantumą nesklandumams, netobulumams, vaiko amžiui ir interesams. „Jei norima, kad vaikas visada elgtųsi gerai, tai – neadekvatus noras. Tobulybė – nepasiekiama, tad stenkimės su tuo susitaikyti. Keisti vaiko elgesį padeda ne rėkimas, o aiškios taisyklės, pasekmės ir paaiškinimas, kodėl tokių taisyklių reikia. Taip pat verta tikslingai rinktis sveikesnes bendravimo formas – pagarbias ir kilnias. Svarbu mokytis sveikai reikšti emocijas ir nekaupti nuoskaudų, pykčio, įžeidimų, kad vėliau emocijos nesproginėtų. Tam labai svarbi psichinė higiena – nuolatinis, kasdienis dėmesys savo emocinei būsenai. Tai – kokybiškas poilsis, galimybė išsipasakoti, būti išklausytam ir suprastam, sveikas gyvenimo būdas, sportas, buvimas gamtoje, įvairios praktikos, padedančios nuraminti protą, laikas savo pomėgiams, kilnių tikslų siekimas, savanorystė, žinių ieškojimas… Visa tai puikiai stiprina psichinę sveikatą“, – kiekvienam aktualiais psichologinės sveikatos patarimais dalinasi Jūratė.
Su trečiąja dukra elgėsi visiškai kitaip jau nuo gimimo
Lietuvos sveikuolių sąjungos lektorė, vaikų ir jaunimo stovyklos „Laisvės kodas“ organizatorė, trijų dukrų mama Eglė Kislovski pasakoja pirmąsias dukras – dvynes auginusi visiškai kitaip nei savo trečiąją dukrą. Ji teigia supratusi, kad norėdama kurti kitokį, harmoningesnį santykį su savo mažiausiąja, visų pirma, turi įgauti tam reikiamas žinias. Ne tik jų gauti, bet ir gyventi, remiantis tomis žiniomis, realizuoti jas, stebėdama save ir savo elgesį.
„Anksčiau daugiausiai dėmesio skyriau sau ir savo poreikiams, maniau, kad vaikai turi elgtis taip, kaip noriu aš, taip, kaip man patogu. Tik vėliau sužinojau, kad mažesnis nei vienerių metų vaikas dar nesijaučia atskiras nuo mamos, kad jis jaučiasi tarsi vienas ir tas pats kūnas, kaip ir mama. Todėl tokiam mažyliui itin svarbūs prisilietimai, kvapas, skonis, garsas – pačioje pradžioje jis meilę, rūpestį ir prisirišimą prie mamos jis atranda tik per jusles. Supratusi, kokia svarbi vaiko ateičiai yra ankstyvoji vaikystė ir kaip greitai ji prabėga, panorau duoti savo trečiajai dukrai viską, ką galiu. Jeigu nekuriame norimo ryšio su vaikais jau nuo mažiausių dienų, vėliau tai padaryti gali būti labai sudėtinga“, – dalinasi tarptautinio projekto „Prašau, mama, nešauk“ lektorė ir konsultantė.
Eglei buvo svarbu atsakyti sau į klausimą: „Kokį santykį su savo vaiku noriu kurti?“. Pasak jos, atskiru nuo mamos vaikas pradeda jaustis tik sulaukęs dviejų ar trijų metų amžiaus: „Jam labai reikia pagalbos. Ne įrodinėjimo, o pagalbos. Toks mažas vaikas dar nesugeba suprasti kitų žmonių poreikių, jis dar nemoka kurti santykių su savo bendraamžiais, kontroliuoti savo emocijų, sustabdyti savęs impulsyvumo akimirką… Deja, dažnai mamos to tikisi.“ Supratusi visus šiuos dalykus, Eglė Kislovski savo trečiąją dukrą vertino jau visai kitaip. Ji pradėjau daugiau stebėti savo mažylę, nuolat bando suprasti jos elgesį ir tai, kaip gali jai geriausiai padėti. „Jeigu kas nors atsitinka ir dukrai reikia dėmesio bei palaikymo, suprantu, kad dabar turiu viską palikti ir jai padėti. Juk auginamu asmenybę. Suvokusi savo atsakomybę bei savo šiandienos veiksmų poveikį vaikų gyvenimui, noriu jiems suteikti tai, kas geriausia – tvirtas vertybes, padėsiančias vėliau sėkmingai gyventi šiame pasaulyje“, – įsitikinusi Eglė.
Agnieta Jonikienė
