Kartais meilė nemiršta, o tiesiog pasensta

Panašu, kad viskas puiku: mes sutariame, turime puikų seksą ir viskas atrodo idealu. Draugams ir artimiesiems pranešame, kad pagaliau tai įvyko – susiradome savo vienintelį žmogų. Meilė apakina ir mes nepastebime jokių pavojaus ženklų. Mes nuoširdžiai tikime, jog suradome savo meilę.

O paskui palaipsniui atsėlina „normalumas”.

Ne, tai ne nuobodulys, ne melancholija, ne kažko naujo troškimas. Nes visa tai normalu, kai atslūgsta aistra ir prasideda kasdienybė.

Tai tarsi batai, laikomi spintoje, o tu jų nenešioji. Jie jau seni ir nebemadingi. Arba automobilis, kuris jau tiesiogine to žodžio prasme yra gerokai padėvėtas ir subraižytas. Kodėl gi nenusipirkus naujo, juolab kad turime tam galimybę?

Nes šiuose dalykuose yra kažkas žavaus, patogaus, nostalgiško ir ypatingo. Mes juos pažįstame, žinome, kaip juose jausimės ir kaip jie elgsis.

Kada mes keičiame senus daiktus į naujus? Kai kurie žmonės to nedaro niekada. Kiti laukia, kol šie daiktai galutinai išeis iš rikiuotės. Dar kiti jų atsikrato, kai nebeveikia taip gerai, kaip kadaise.

Kai iš pradžių aistringi santykiai pasensta, atsiduriame keistoje būsenoje. Su šiuo žmogumi mums asocijuojasi daug įvairių dalykų: šiluma, artumas, rūpestis ir meilė. Netgi tie, kurie po ilgų santykių metų išsiskiria ar šiaip išsivaikšto, neretai išsaugo ypatingą meilę ir atsidavimą vienas kitam.

Kartais atrodo, kad išsiskirti neįmanoma. Jei kiekvieną dieną leidžiate kartu, įpratote užbaigti vienas kito mintis ir sakinius.

Atsiduriame skausmingoje būsenoje, kai vis dar mylime partnerį, bet norime išsilaisvinti nuo įsipareigojimų ir santykių apribojimų.

Mes taip stipriai trokštame laisvės, kad galime pajausti jos skonį. Tačiau negalime išsivaduoti. Mes tampame priklausomi nuo šios priklausomybės.

Visi žinome porų, kurios išsiskiria ir vėl susieina, netgi ne po vieną kartą.

Paprasčiausiai mes net negalime žodžiais išreikšti to, ko norime. Sakome, kad norime pradėti iš naujo, tačiau savo viduje paprasčiausiai negalime paleisti.

Destruktyvus etapas

Įsivaizduokite, kad kažkas šaudo į jus užnuodytomis strėlėmis ir tik jis vienas turi priešnuodį.

Štai taip ir gaunasi, kad kai mums sudaužoma širdis, geriausiai mums gali padėti tasai, kuris ją sudaužė, nes su juo mes palaikome artimiausius santykius. Taip atsiranda tarpusavio priklausomybė.

Ar apskritai įmanoma likti draugais? Bent jau ne iš karto po išsiskyrimo.

Tikroji meilė niekada nemiršta iki galo. Tačiau ji gali pasenti. Kada?

Tai – sąmoningas pasirinkimas. Kai nusprendžiame, kad daugiau nebegalime jos išsaugoti ir palaikyti arba jau nebenorime.

Sudėtingiausia priimti du dalykus: kad jūs galite kontroliuoti tik savo sprendimus bei veiksmus, ir kad meilė yra nenuspėjama ir sudėtinga.

Dėl savo partnerio galite padaryti viską, tačiau tai nereiškia, kad jis nenutars su jumis atsisveikinti.

Tačiau kai meilė sensta, tai reiškia, kad pasitraukia į praeitį jos romantinis komponentas, o štai platoniškasis komponentas išlieka.

Kartais meilė nemiršta, ji paprasčiausiai pasensta

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *