Keturi mitai apie meilę

Pirmasis mitas – antroji pusė. Įsitikinimas, kad kažkur po pasaulį vaikšto tavo vienintelė „puselė”. Iš esmės tai susiliejimo arba simbiozės su partneriu stadija tarpusavio priklausomybę kenčiančiose porose. Tai mamos šilumos ir jaukumo ilgesys, siekis vėl susilieti ir patirti neįtikėtiną palaimą bei meilę.

„Aš – tai tu, o tu – tai aš, ir nieko daugiau mums nereikia”. Simbiozės stadijoje pasaulis susiaurėja iki vieno žmogaus, partneriams gera drauge, kiekvienas stengiasi patikti vienas kitam, pasirodyti iš geriausios pusės. Partneriai jaučia vienas kito rūpinimąsi, dėmesį. O toliau ateina persisotinimas. Ir tai normalu. Įsivaizduokite, jei tektų visą laiką valgyti tik vieną ir tą patį patiekalą – pusryčiams, pietums, vakarienei, ištisomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais…

Prasideda sekanti santykių stadija, nukrinta rožiniai akiniai. Persisotinę partneriai pradeda pastebėti vienas kito trūkumus, savotiškai atsikvošėja, prablaivėja, atsiranda noras pakovoti už savo norus, vertybes, tikslus, įsitikinimus. Jau nesinori ištisas 24 valandas būti drauge.

Dėl dažnėjančių konfliktų auga įtampa.

Antrasis mitas – partneriai santykiuose neturi konfliktuoti. Šitas mitas dažniausiai susiformuoja vaikystėje, kai vaikas stebi dažnus tėvų barnius ir nusprendžia: „Mano santykiuose viskas bus kitaip, mes niekada nesipyksime”. Tačiau iliuzijas išsklaido realus pasaulis. Ir kadangi mūsų kultūra tiesiog kimšte užkimšta nerealiais meilės vaizdiniais, žmogus pradeda abejoti, ar tai tikrai tasai partneris, ar tikrai tai meilė, juk filmuose viskas kitaip!

Kuo labiau buvo idealizuojamas partneris, tuo galingesnis nusivylimas. Atsiranda simbiozės poreikis, norisi vėl susilieti su partneriu ir patirti tą ankstesnį jausmą. Šioje stadijoje rizikuojama su partneriu išsiskirti.

Jei ši stadija sėkmingai įveikiama, ateina trečioji – partnerių dėmesys nukrypsta į išorinį pasaulį. Norisi didesnės autonomijos, didesnio individualumo. Norisi realizuotis išorėje, ne santykiuose. Gali vėl prasidėti konfliktai. Partneriai jau nesiderina vienas prie kito, prasideda pretenzijos dėl dėmesio stokos, pavydas.

Trečiasis mitas – partneris turi atspėti mano norus. Jis turėjo pats susiprotėti, kad man norisi romantikos ir dėmesio, kitaip tai ne meilė!

Tačiau santykiai taip neveikia. Mes, deja, ne ekstrasensai, ne svetimų minčių skaitytojai, nedavė mums to gamta. Dėl to skubu jus nuvilti. Jausmai, troškimai, poreikiai – tai grynai jūsų atsakomybės sfera. Jeigu man norisi dėmesio, mano atsakomybė – jo paprašyti. Partneris neturi pats susiprotėti. Mes gi parduotuvėje paprašome reikiamos prekės, o ne stovime priešais prekystalį tylėdami ir kažko laukdami, tiesa?

Jeigu ankstesnė stadija sėkmingai įveikta, prasideda sekanti – draugiškų santykių atnaujinimas. Partneriai pradeda palaikyti vienas kitą, dalintis paslaptimis. Nėra baimės, kad būsi prarytas ir pačiam nesinori daryti to su partneriu. Susiformuoja protingas balansas tarp „Aš” ir „Mes”.

Sekanti santykių stadija, penktoji – tarpusavio priklausomybė. Palaipsniui prisitrindami vienas prie kito, partneriai pradeda matyti vienas kitame realų žmogų, nesistengia prisitaikyti ar žaisti įvairių žaidimų. Atsiranda balansas tarp „imti” ir „duoti”. Partneriai jaučia, kad juos myli ir kad jie patys myli. Susiformuoja gilus prisirišimas ir pilnatvės jausmas. Partneriai pradeda suprasti, kad jiems geriau dviese ir kad tuo pat metu kiekvienas turi gyvenimiškų uždavinių, o taip pat priima vienas kito silpnybes ir kito partnerio skirtumus. Ir galiausiai subyra ketvirtasis mitas.

Ketvirtasis mitas: meilė – kai viskas vienoda: tikslai, vertybės, siekiai, troškimai, poreikiai.

Reikia pažymėti, kad santykių plėtojimosi stadijas partneriai gali patirti ne sinchroniškai. Vienas partneris gali būti dar simbiozės stadijoje ir jam norisi susilieti, o kitam jau kilo noras veikti išoriniame pasaulyje, realizuoti save, atskleisti savo potencialą, juk mes keičiamės kiekvieną sekundę netgi ląstelių lygmenyje.

Asmenybė – tai ne sustingusi substancija, asmenybė – tai ne rezultatas, o procesas.

Tarpusavio priklausomybės stadijoje partneriai gyvena kartu ne todėl, kad negali būti vienas be kito, o todėl, kad drauge jiems geriau. Ir jeigu vienas nutars išeiti ar jam kažkas nutiks, antrasis nepatirs katastrofos, kadangi tvirtai stovi ant savo kojų.

Taip pat svarbu suprasti, kad be vidinio darbo pasiekti penktą stadiją sudėtinga ir dėl to neretai šis lygmuo taip ir nepasiekiamas. Nors viskas, žinoma, priklauso nuo abiejų partnerių noro.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *