Kodėl negalima taip kalbėti

„Mūsų sūnus – labai gabus berniukas, protingas, tačiau siaubingas tinginys ir visiškai nepareigingas. Ar galima su tuo ką nors padaryti?”

„Močiutė vadina mano dukrą egoiste ir beširde. Dukra anksčiau verkdavo, o dabar paaugo ir duoda močiutei griežtą atkirtį, dėl ko toji dar garsiau rėkia apie terorą ir smurtą prieš jos asmenį”.

Kai skaitau tokius laiškus, ranka pati ieško pistoleto. Toks liūdesys, tokia neviltis slypi už visų tų prasivardžiavimų, etikečių, išvadų. Tartum jus prikalė prie gėdos stulpo, paukštelėjo nenuplaunamą antspaudą visam likusiam gyvenimui. Melagė. Chuliganė. Egoistas. Nepareigingas išsižiojėlis…

„Sveiki, aš nenaudėlis ir išsižiojėlis. Norisi visiems paaiškinti, kad toks nesu, kad galiu būti skirtingas, kad paprasčiausiai pamiršau tą sumautą sąsiuvinį ant palangės mamos kambaryje, kur ruošiau namų darbus. O paskui iš darbo grįžo tėtis, dar vėliau mama pakvietė vakarieniauti, paskui viskas kažkaip užsisuko, susimalė ir mama staiga užriko: „Tu ką, dar nemiegi, nematai, kad jau vidurnaktis?!” Nėriau po antklode, o sąsiuvinis taip ir liko ant palangės. Ryte, kai visi vienas kitą skubino, o dar ir tėtis pamatė pro langą, kad mūsų automobilį kaimynas užstatė, sąsiuvinio jau neprisiminiau. O mokykloje man dvejetą įpaišė už neatliktus namų darbus, nors jie atlikti, tik liko ant palangės. Ir dabar aš nepareigingas nenaudėlis, išsižiojėlis. Ir dvejetukininkas. Tarytum ant nugaros priklijavo etiketę „nevykėlis”. Nenoriu dabar apskritai nieko daryti”.

Kartais pas mane ateina suaugę žmonės, protingi ir geri, kurie ima kalbėti apie save tokius dalykus, kad aš tiesiog žadą prarandu. Ne iš karto, ne pirmos pažinties metu, o maždaug po pusmečio terapijos, kai jie jau žino, kad manimi galima pasitikėti.

„Taip, aš suprantu, kad esu beširdis bjaurybė ir kad man į visus nusispjauti, bet žinote, kaip skauda širdį dėl sūnaus, dėl to kad jis neturi draugų?”

Aš atsargiai atsakau: „Jums neatrodo, kad beširdžiam bjaurybei apskritai neturėtų skaudėti širdies dėl jokių priežasčių? Kas ir kada jums pasakė, kad esate žiaurus pabaisa?”

„Būtent taip mama ir sakydavo, kai nenorėdavai nedelsdamas susitvarkyti kambario. Kai atsisakydavau dalintis savo daiktais su jaunesniu broliu. Kai pareikšdavau, kad nenoriu važiuoti su šeima į vasarnamį, o noriu su klase į žygį. Kartą grįžau namo, man tada buvo 13 metų, buvau alkanas kaip vilkas, šešios pamokos plius treniruotė. Radau keptuvėje kotletų. Man tartum stogas nuvažiavo, suvalgiau vienu ypu šešis ar septynis. Kaip tądien rėkė mama!!! Kad aš egoistas, kad negalvoju apie kitus, tik apie save. Ir taip – visą gyvenimą. Man rodos, būtent nuo tada pradėjau stengtis kuo mažiau būti namuose”.

Suprantate, mieli tėveliai, pedagogai ir nevykėliai psichologai – kai sakote vaikui, kad jis yra toks ir anoks, jūs praktiškai įgrūdate jį į vieno vaidmens, vieno elgesio modelio rėmus.

Vaikas kol kas visiškai nieko nežino apie save, jis žiūri į jus kaip į veidrodį, ieško jūsų akyse ir žodžiuose pritarimo. Jis dar neseniai atkeliavo gyventi į šią žemę, šią visuomenę, šį laikmetį. Jis dar nieko nežino nei apie dėsnius, nei apie įstatymus, nei apie taisykles, nei apie jūsų problemas su pinigais, partneriu, sveikata. Jam absoliučiai vienodai rodo, kodėl jūs vakare pavargę ir dabar laukiate, kad jis jumis pasirūpintų.

Jūs manote, kad jeigu „mama grįžo iš darbo”, tai automatiškai reiškia, kad „dukra pagamino vakarienę, paruošė namų darbus, pati savimi pasirūpino ir pasirengusi jūsų pagailėti”, tačiau dukrai vos 12 metų! Jai buvo sunki diena mokykloje, kur ant jos rėkė, ją gniuždė, žemino, grasino. Paskui tikriausiai buvo kažkokie papildomi užsiėmimai, kur, greičiausiai, jai irgi daug kartų davė suprasti, jog ji toli nuo idealo. Paskui pabandė ruošti namų darbus – jau visiškai švinine galva.

Ir ji dabar laukia jūsų, kad apsikabintų. O tai, kad koridoriuje mėtosi purvini batai – tai mėtosi jie ne tam, kad jus įsiutintų, o todėl, kad mergaitei jėgų nebeliko juos į vietą padėti. Ir kai jūs įsiutusi drebiate jai į akis „Tu egoistė!”, jūs nemotyvuojate jos tuojau pat susitvarkyti. Viso labo šiandien dukrą be visų kitų žmonių, dabar dar ir jūs įskaudinote.

Ir kai sekantį kartą pakelsite ant jos balsą, ji netgi nelauks jau įprastų priekaištų, o iš karto pasakys: „Taip, aš egoistė, galvoju tik apie save. Ir kas toliau?” Ir augs, gyvens, žinodama, kad yra egoistė, nematydama jokios išeities, apverkdama nemeilę giliai širdyje.

O ką iš tikrųjų norėjote jai pasakyti? Nejaugi iš tikrųjų „Aš tavęs nemyliu, tu man bjauri”? Kam vadinti sūnų išsižiojėliu? Pažįstu merginą, apie kurią mama visą jos vaikystę kalbėdavo: „Žinote, o štai maniškė idiotė…” Kalbėdavo visiškai kasdieniškai, kaip aš sakau apie saviškę „O mano dukra…”

Tai buvusiai mergaitei jau virš trisdešimt. Nei darbo, nei profesijos, nes kad ir kur ji nueitų, iškilus pirmiems nesklandumams, galvoje ima skambėti mamytės „Idiotė, nevykėlė, netikėlė, į ką tu tokia atsigimei?”

Suprantate, apie ką aš čia, tiesa?

Vietoje „nieko baisaus, aš tavimi pasitikiu, tuojau išsiaiškinsime problemą ir viskas susitvarkys”, mylima mamytė atvirai drebia: „Nieko nepadarysi, nedavė dievulis smegenų…”

Kalbėjausi neseniai su viena pakeleive, ji baisiai piktinosi: „O kas gi daugiau nurodys jiems jų trūkumus, jeigu ne mes? Taip ir nugyvens gyvenimą, nieko nesuprasdami! Jeigu kažkas ne taip – būtina pasakyti!”

Nebūtina.

Tai, ką jūs laikote trūkumu (jis – stabdis, ji – pernelyg jautri, jis – užsispyręs, kaprizingas), kitų žmonių akyse atrodys puikia charakterio savybe, tikra laime ir sėkme. Ramaus būdo mąstytojas, kūrybinga mergina, atkaklus sportininkas, atidus detalėms specialistas – tokiu išties norisi tapti, čia kaip tik tai, iš ko gali susiformuoti ir savivertė, ir būsima profesija.

Viena mano kolegė kartą surengė apklausą, kurios tema – už ką jus vaikystėje koneveikė ir erzino, o dabar tai tapo jūsų stipriąją puse. Och, kaip įdomu buvo skaityti atsakymus.

Mane, pavyzdžiui, vadino nuobodybe, pedante ir „tu čia tipo pati protingiausia, ane?” Ir mama labai smarkiai barė už tai, kad visą laiką skaitau, visokius nepatogius klausimus uždavinėju. Ir dar pamenu visus atsakymus, taip kad ir galvą man susukti buvo nelengva. Dabar suprantate, kodėl tapau psichoanalitike?

Pamėginkite neprasivardžiuoti, o kalbėti apie pageidaujamą elgesį. Nekabinėti etikečių, o įvardinti savo jausmus. „Kai tu šitaip garsiai šūkauji, man spengia ausyse, nedaryk taip daugiau”. – vietoje „Ko čia rėkauji kaip skerdžiamas?!” „Labai nuliūdau, kai pamačiau, kad vakarienė nepagaminta” arba „supykau”, arba „įsiutau”… Sakykite ką tik norite, bet tiki apie save, o ne apie vaiką. Mes galime smerkti netinkamus veiksmus, bet ne patį žmogų.

Nes priešingu atveju, kas jūs patys tokie? Blogi tėvai? Žiaurūs smurtautojai?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *