Kuo meilė skiriasi nuo neurotiškos dramos

Neurozės atspalvių turinčioje dramoje žmogus mato išeitį iš savo kančių, mėgindamas priversti partnerį pasikeisti, priversti, jį daryti tai, ko tam žmogui norisi. Tuo tikslu į darbą paleidžiamos tokios priemonės kaip emocinis šantažas, manipuliacijos, spektakliai su triukšmingais išėjimais iš namų ir grįžimais atgal.

Žinote, kuo pilnavertė meilė skiriasi nuo neurotiškos dramos? Atsakomybe. Iki meilės lygmens užaugę žmonės patys atsakingi už tai, ką jaučia kitam žmogui. Ir suteikia jam lygiai tokią pat teisę jausti ir reikšti savus jausmus.

Žmogus patinka, yra dialogas, artumas, sugebėjimas spręsti konfliktus – istorija tęsiasi. Žmogus nepatinka, nėra dėmesio, progreso, kokybiško tarpusavio sąveikavimo – likti santykiuose nėra prasmės.

Tie, kurie dramą painioja su meile, visą atsakomybę už savo jausmus užkrauna kitam žmogui. Ir tas žmogus, pats to nenujausdamas, pradeda vaidinti visa ko kaltininko vaidmenį.

O kaltas jis dėl visko…

Dėl svetimų negatyvių minčių, dėl svetimų pergyvenimų, dėl svetimo nepasitenkinimo, negavus, ko norėjosi, dėl svetimų iliuzijų, lūkesčių, neišsakytų norų… Dėl viso to, ko nežadėjo.

Jis paskiriamas atsakingu ir už neurotiko laimę, ir už visas nelaimes, kai tuo tarpu pats neurotikas nesugeba būti nei laimingas, nei nelaimingas.

Neurotiškoje dramoje žmogus mato tik vieną išeitį iš savo nesibaigiančių kančių – priversti savo išrinktąjį pasikeisti, priversti jį elgtis kitaip, priversti daryti tai, ko jis visai nenori ar negali daryti.

Priemonių arsenalas labai nuspėjamas, kuo gi daugiau galima priversti, jei ne emociniu šantažu, rafinuotomis manipuliacijomis, ne įskiepytu kaltės jausmu, ne visais tais teatrais su grasinimais išeiti ir paskui sekančiais sugrįžimais?

Meilė – sąžininga. Visada. Ji suteikia dviem žmonėms šansą suprasti savo jausmus ir pasirinkti tolimesnį kelią. Meilė netoleruoja slaptų strategijų ar tik vienam poros nariui naudingų kompromisų, tikroje meilėje nėra vietos kantraus tėvelio ir kaprizingo vaikelio scenarijams, kai vienas ant savo kupros neša visą naštą, o kitas tą varguolį “džiugina savimi”.

Drama – tai nesubrendusių, nesuaugusių žmonių teatras.

Nebrandus žmogus visada ieško tėčio ar mamos, visada ieško kaltų, nemoka priimti sprendimų, pripažinti teisybės, nesugeba padėti taško.

Nebrandžiam žmogui visada viskas “sudėtinga”, jis visada nepatenkintas, toks žmogus šventai tiki, kad jei panorėsi, visada viską gausi, ir nesvarbu, kad nori jis, o išpildyti norą privalo kitas.

Daugumai taip patinka šitas netvirtas pagrindas po kojomis, kad taip ant jo ir pasilieka gyventi.

Pasilieka netgi tada, kai brandesnis partneris pasitraukia iš žaidimo.

Pasilieka, kad pradėtų viską iš naujo su sekančiu žmogumi.

Pasilieka todėl, kad jau nesugeba įvertinti sveikų santykių malonumo, santykių, kuriuose nereikia kentėti, nereikia savęs kankinti, nereikia būti virvutėmis valdoma marionete, kai tave valdo tasai, kurį paskyrei atsakingu už savo jausmus ir laimę.

Štai tokie dramaturgai ir kuria istorijas apie didžias kančias, klastingumą, visuotinę neištikimybę…

Štai tokie dramaturgai ir yra įsitikinę, kad visos tos jų istorijos – apie meilę…

Štai tokie dramaturgai ir įtikinėja visus aplinkui, kad tik jie sugeba mylėti…

Ir būtent dėl visų šitų dramaturgų daugybė žmonių taip aršiai vengia artumo. O veltui… Visa esmė – atsakomybėje. Ir nieko daugiau.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *