Laimė nepakenčia patoso, laimė niekam nieko neįrodinėja. O laiminga moteris – visada šiek tiek „ne”.
Ne visa išsidažiusi, ne idealiai susišukavusi, ne super madingai apsirengusi. Užtat gali drąsiai pasitrinti akis, atmesti rankomis užkritusius plaukus ir nesvajoti visą ilgą vakarą, kaip bus gera, kai namuose galima bus nusimesti tą klaikiai nepatogią suknelę.
Ji nesustingsta įtemptoje pozoje priešais fotoaparato kamerą, su papūstomis lūpomis ir dirbtina šypsena, ji apskritai nekreipia dėmesio į tai, kad ją fotografuoja ir linksmai sau kvatoja. Net jeigu dantys kreivoki.
Ji nebijo atrodyti kažkaip ne taip. Ji nepasakoja, kad visi žmonės laiko jos dukrą drauge ar seserimi, nes taip ir yra. Ir nereikalauja, kad visi tai būtinai patvirtintų. Ji nepuošia nagų įmantriausiais raštais, nesivolioja po kelias valandas po lempa, kad ryte vyras pagalvotų, kokia ji, vis dėlto, gražuolė.
Nedemonstruoja savo avižinės košės publikai internete, kadangi košė – tai maistas, ir ji tą maistą paprasčiausiai valgo. Nedemonstruoja savo pilvo preso, net jeigu jis išties yra. Neidealizuoja vaikų, kadangi žino, jog jie – paprasti, normalūs žmonės, o kartais – tikri kipšai, tegu kol kas dar maži.
Ji nemeta į internetą begalės nuotraukų su ją apkabinusiu mylimu vyru, ji su tuo vyru miega. Be kamerų, bet užtat su orgazmu.
Ji paprasčiausiai gyvena.
Tegu ir truputėlį „ne”…
