Man buvo šešiolika, kai įsimylėjau. Ne pirmą kartą, tačiau ir vėl – be atsako, kaip man atrodė. Dabar suprantu, kad neturėjau šansų sužinoti, ar simpatizavo man mano tuometinis mylimasis.

Bėda ta, kad buvau paslaptinga. Prisiskaičiusi klasikinės literatūros ir kitokių romantiškų skaitalų, nekalbant jau apie filmus, šventai tikėjau, kad bendraujant su vyru, reikia vaizduoti save paslaptinga ir nepasiekiama būtybe. Kad vaikinas negalėtų suprasti, ką jaučiu jam iš tikrųjų.

Kelis kartus tai puikiausiai suveikė: bendraamžiai berniukai net neįtarė, kad sukėlė man tam tikrų jausmų. Aš nuleisdavau žemyn akis, nervingai šypsojausi, ar netgi svaidžiausi aštriomis replikomis, atsakydama į visa tai, ką jie man kalbėdavo.

Paskui mano gyvenime pasirodė Eugenijus, gražus ir protingas draugės vyresnis brolis. Nežinau kodėl, bet kilo noras šiek tiek sumažinti paslaptingumo laipsnį. Parašiau jam laišką. Tiksliau, įmečiau į pašto dėžutę dailų, savo rankomis sukurtą atviruką. Iškvėpinau jį mamos kvepalais, papuošiau vinjetėmis ir juostelėmis. Žinutės esmė buvo maždaug tokia: aš jus myliu, tačiau kas aš tokia – neprisipažinsiu, jums širdis pakuždės, mano stebuklingas riteri. Tačiau aš gera, ištikima ir jūsų vienintelė.

Nieko nuostabaus, kad stebuklingas riteris neatsakė. Nors draugė ir matė ant jo stalo lapelį su pradėtu rašyti tekstu: „Mano mieloji N…”

Dabar, praėjus daug metų, žinau, kad jis taip ir negalėjo išsiaiškinti, kad jį užpuolė su tokiu originaliu prisipažinimu. Nes realiame gyvenime su juo beveik nesikalbėjau, vis dar išpažindama paslaptingumo idėją. Juk padori mergaitė pirma apie savo jausmus nekalba! Gali nebent užuominą kokią duoti po ranka pasipainiojusiomis priemonėmis. Pyragaitį prie stalo perduoti ar kokį blynelį. Blogiausiu atveju laišką parašyti, kaip aš padariau. Baisiai jaudindamasi ir alpdama iš drovumo.

Dabar, praėjus daug metų, tapusi suaugusia moterimi ir išmokusi garsiai įvardinti savo jausmus, supratau, kad daug moterų bendraudamos su vyrais ir toliau linksta į paslaptingumą. Ypač ryškiai tai pasireiškia romano pradinėje stadijoje, kai asistuojama ir flirtuojama. Ir būtų dar nieko baisaus, jei merginos, kaip aš jaunystėje, drovėtųsi informuoti kavalierius, jog tie joms patinka. Tai dar pusė bėdos. Betgi jos ir priešingus jausmus slepia!

Suprasti iš moters elgesio, kad nuo šio vyro jai visiškai realiai bloga darosi – irgi neįmanoma. Moterį išmokė „mandagumo”. Jai atrodo, kad jei parodys tikruosius jausmus – praras moteriškumą ar dar kokį gyvybiškai svarbų dalyką.

Na, gerai, tarkime netikusio kavalieriaus ji anksčiau ar vėliau atsikratys. Gerai, jeigu tai baigsis be sunkių pasekmių – persekiotojo, kuris nori iki galo išsiaiškinti, kas gi čia įvyko, pavidalu.

Tačiau ateis momentas tiems, kurie moteriai atrodys išties patrauklūs. Ir jos elgesys visiškai nepasikeis. Ji tylės, šypsosis ir bendraus vien užuominomis, tarytum vyrai būtų mintis skaitantys telepatai.

Ne visada kalba eina apie paslaptingumą, kartais tai būna paprasčiausia baimė. Dažniausiai, žinoma, moteris bijo kalbėti, kad jos naujasis kavalierius nepabėgtų. Štai jis ima ir pareiškia: „Viską visada spręsiu aš. Kadangi aš vyras”. Moteris taip nemano, jai atrodo, kad esama klausimų, kuriuos vertėtų spręsti dviese, ypač jeigu jie jau pora. Tačiau paprieštarauti nesiryžta. O ką, jeigu gerbėjas iškart apalps nuo tokio akibrokšto ar pabėgs iki jos iki pat Kanados sienos? Juk moteriai nuo mažų dienų kalė į galvą, kad moteris, kuri ginčijasi – niekam tikusi moteris. Kad menkiausias nepritarimas vyro nuomonei ir menkiausias bandymas apginti savo interesus veda į jos, kaip moters, žlugimą. O štai jeigu elgsiesi tarsi paklusni lėlė, tada viskas bus puiku.

Man labai sunku suprasti, kam reikalingas vyras, kurį galima taip lengvai išgąsdinti ir kuriam moteris patinka ne tokia, kokia yra, o tokia, kokią jam norisi matyti. Tikriausiai toks galėtų patikti moteriai – formato „tegu prastas, bet užtat savas” gerbėjai. Tada tikrai galima tylėti kad ir iki grabo lentos, iki visiško išsekimo.

Visais kitais atvejais verta pradėti kalbėtis kaip galima anksčiau. Ir kalbėti tiesiai, atmetus netgi užuominas į paslaptingumą bei mįslingumą, nes dauguma vyrų visiškai pajėgūs nuoširdžiai ir atvirai bendrauti. Priešingu atveju gali staiga ir visiškai netikėtai sužinoti, kad jis visiškai nesiruošia kviesti į jūsų verstuves 200 giminaičių iš kaimo, o povestuvinę kelionę įsivaizduoja kaip plaukimą baidarėmis. Kad jam norisi penkių vaikų. Kad jis nežino, kokios tavo pažiūros, ką mėgsti sekse ir apskritai ar tau jo norisi. Gali staiga didžiausiam savo siaubui suvokti, kad jis apskritai nesupranta, kas čia per moteris malasi šalia jo ir ko jai reikia.

Ar labai apsidžiaugsi, atsidūrusi tokioje situacijoje?

.