Nemylimos dukros gyvenimas

Egzistuoja plačiai paplitęs mitas apie besąlygišką motinos meilę, mitas byloja, kad gimus vaikui, moteriai automatiškai pabunda „motinystės instinktas”. Gaila, bet taip atsitinka ne visada.

Evoliucija pasirūpino, kad mažyliai suvoktų savo mamos signalus (šypsenas, intonacijas, abejingą ir atsainų elgesį ir t.t.), tačiau, deja, motinoms niekas nesuformavo analogiško sugebėjimo suprasti savo vaiko signalus.

Iš gamtos moteris gauna tik reproduktyvinę sistemą, leidžiančią išnešioti ir maitinti kūdikį, taip pat hormonų kompleksą, bet ne įgimtą sugebėjimą rūpintis ir mylėti. Šie jausmai žymiai gilesni, jie susiformuoja ne visoms moterims, tik apie tai dažniausiai nepriimta kalbėti. Pasaulyje tiek mažai meilės, jog mums prireikė pasakos bent jau apie motiniškų jausmų tvirtumą.

Manau, tarp šį tekstą skaitančių moterų yra ir tų, kurios vos pagimdžiusios nepajuto prisirišimo ir meilės savo vaikui. Kai kurioms meilė galėjo augti ir didėti sulig kiekviena diena, o kai kurios iki šiol nežino, kas tai yra.

Taip pat tikėtina, jog tarp skaitančių atsiras moterų, kurios savo kailiu pajuto, ką reiškia būti nemylimu vaiku. Tokių žmonių vaikystė – tai nesibaigiantis verbalinis (ir ne tik) smurtas bei agresija iš motinos pusės:

  • Ignoravimas;
  • Priešprieša;
  • Panieka ir išjuokimas;
  • Gazlaitingas;
  • Perdėtas kritikavimas;
  • Pripažinimo, palaikymo ir meilės deficitas;
  • Prievartos ir smurto teisinimas.

Emocinės žaizdos, kurias mums padaro pats artimiausias žmogus pasaulyje, liks su mumis visam tolimesniam gyvenimui ir iki senatvės tą gyvenimą nuodys.

Gaila, bet bazinė motinos meilė savo vaikams, „motinystės instinktas” – viso labo mitas. Ne visos motinos gali priimti savo vaikus, daug jų nepasirengusios giliems ir artimiems jausmams. Tačiau baisu ne dėl paties šio fakto, o dėl jo pasekmių vaikams, kurie gimsta tokios moters šeimoje.

Pegė Strip, knygos „Nemylima dukra” autorė, rašo apie pasekmes dukterims, turėjusioms toksiškas motinas. Visą gyvenimą jas lydi tokios mintys:

  • Aš nesu nusipelniusi meilės;
  • Aš vieniša;
  • Aš pati kalta;
  • Aš tikriausiai nenormali;
  • Aš esu niekieno ir nėra man vietos šiame pasaulyje.

Šios mintys, laikui bėgant, suformuoja tvirtą ir stabilią asmenybės bruožų sistemą:

  • Nepasitikėjimą savimi – nemylėta dukra nežino, kad yra verta meilės ir dėmesio;
  • Nepatiklumą – pasaulis pilnas grėsmių ir žmonių, kurie sužeis ir išduos;
  • Problemas su ribomis – dėl to praktiškai neįmanoma sukurti ir išlaikyti sveikų santykių;
  • Neadekvačią savivertę – sudėtinga žvelgti į save adekvačiai ir priimti save su visais savo privalumais bei trūkumais;
  • Perdėtą jautrumą – pernelyg stipri emocinė reakcija į kritiką;
  • Motinos elgesio modelio atkartojimą suaugusiame amžiuje – moterį traukia tai, kas jai gerai pažįstama ir dėl to ji įsivelia į santykius, kurie vėl ir vėl daro ją nelaiminga.

Jei atpažinote aprašyme save ar kažką iš artimųjų, turiu jums gerą naujieną – išeitis egzistuoja. Jūs – starto pozicijoje. Kai pastebite savo žaizdas, tada jau galima ir gydytis pradėti.

.



Naujienos iš interneto

One thought on “Nemylimos dukros gyvenimas”

  1. Motinystės instinktas tai toli gražu ne mitas. Tik, kai susilaukiau vaiko, supratau, kad jis tikrai egzistuoja ir yra vienas stipriausių jausmų pasauly. Tačiau yra psichiškai nesveikų žmonių, kurie savo vaikų ne tai kad nemyli, bet net nekenčia ir jiems pavydi VISKO. Kitiems jie gali atrodyti iš šono kaip labai rūpestingi tėvai, tačiau niekas nežino kokias manipulacijas, skriaudas tenka iškentėt vaikui. Tai tęsiasi iki motinos mirties, o dažnai ir partneris pasirenkamas toks kai mama…Tokia motina turi narcisistinį asmenybės sutrikimą. Jeigu buvo pasakyta A, reik pasakyt ir B.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *