Ar prašymas = silpnumas? Ne. Tai gynyba, gimusi iš gėdos jausmo. Jeigu užaugai šeimoje, kurioje „jei pati susidorojai – šaunuolė, pravirkai – mazgotė“, vadinasi, tavo psichika išmoko išgyventi tylėdama. Prašymas = grėsmė: gali būti pasmerkta, atstumta. Visa tai yra gėda, o ne silpnumas.

Ir galiausiai iš tokios patirties išmoksti vieną dalyką: geriau nudvėsti, nei ko nors paprašyti iš kito žmogaus. Tačiau tai ne stiprybė – tai senas, iš vaikystės atsineštas skausmas.

Kaip visa tai atrodo

Tu gyveni su mintimi, kad „mane turėtų suprasti be žodžių“. Bet žmonės nėra ekstrasensai. Tu tyli – jie negirdi. Tu kenti – jie galvoja, kad tau viskas gerai. O viduje tvyro pyktis, apmaudas, vienatvė. Ir prasideda vidinis monologas: „Aš dėl visų stengiuosi, o manęs niekas nemato.“

Kitaip dar galima būtų tai iliustruoti tokio tipo moters principu: „Jeigu aš gera – manimi žmonės patys susipras pasirūpinti.“ Tai mažo vaiko mąstymas; suaugusiame gyvenime jis neveikia.

Kai neprašai, tu atsisakai artimumo. Prašymas nėra silpnumo požymis. Tai savo ribų pripažinimas. Tai brandumas. Tai sąžiningumas. O kai nesuteiki kitiems galimybės tau padėti, pasmerki save vienatvei, o paskui kaltini visą pasaulį.

Kitų akyse tu gali atrodyti stipri, juk stipriems žmonėms „nieko nereikia”.

Mini praktika

Užsirašykite penkis paprastus prašymus, kurių niekada niekam garsiai neištariate, tačiau labai norite. Pavyzdžiui:

• „Gal galėtume mane tiesiog apkabinti?“
• „Esu pavargusi, prašau, paruošk vakarienę.“
• „Pasėdėk su manimi. Man sunku, bet dabar nenoriu kalbėti.“

Pabandykite ištarti bent vieną – pačiam artimiausiam ir saugiausiam žmogui.

Stebėkite savo kūną: kaip jis reaguoja? Kur kilo įtampa? Baimė? Tai ir yra toji sena nuostata, su kuria dabar galima padirbėti.

Prašymas – tai ne „savęs gailėjimas”

Tai pripažinimas: aš esu žmogus, o ne mašina. Ir aš turiu teisę gauti pagalbą, palaikymą. Mane gali ir atstumti, bet būtent aš renkuosi, kas man tinka.

Kol jūs stengiatės įrodyti savo jėgą, jūs – ne su savimi. Kol stengiatės viską tempti pati – jūs neleidžiate sau gyventi.

Ką daryti?

Technika, kurią galite išbandyti jau šiandien: „Bandomojo prašymo“ praktika

• pasirinkite vieną asmenį, su kuriuo jaučiatės pakankamai saugi
• suformuluokite konkretų, emociškai neįkrautą prašymą
• iš anksto duokite sau „leidimą“ bet kokiam rezultatui (ir faktui, kad turite teisę prašyti)
• vėliau užsirašykite, kaip jautėtės: prieš, per ir po

Ši praktika palaipsniui mažina nerimą dėl prašymo ir padeda atkurti gebėjimą prašyti be gėdos.

.