Kai kalbame apie patogią moterį, turime omenyje moterį, kuri santykiuose su vyru daro viską, kad sulauktų meilės, pabrėžtų savo svarbą, kad ja rūpintųsi ir vertintų.

Kad pasiektų tokią būseną, moteris, jos pačioms įsitikinimu, privalo įsiteikti savo vyrui, tikėdamasi, kad jos paklusnus elgesys padės sukurti laimingus santykius sąjungoje.

Deja, nieko jai iš to neišeina. Kuo labiau ji stengiasi prisitaikyti prie vyro, tuo nelaimingesnė tampa pati. Nes bet koks savo vertybių, jausmingumo, emocijų ignoravimas – tai auka, kuri paskui neišvengiamai provokuoja moterį reikalauti iš vyro kažko mainais už tą pasiaukojimą.

Žinoma, vyrai to nesupranta, nepastebi, ir kyla konfliktai, kurie veda į išsiskyrimą.

Pažvelkime į problemos šaknį – mažos mergaitės ir jos mamos santykius.

Būtent motina formuoja būsimos moters polinkį būti patogiai būsimuose santykiuose.

Kaip formuojasi toks elgesys?

Dažniausiai motina su vyru gyveno nelaimingą gyvenimą, jos jausmų problemos nebuvo sprendžiamos, o vaikas, tai stebėdamas, susiformuoja sau nuostatą padaryti mamą laimingą, tapti jai „ir vyru, ir mama, ir drauge“, t. y. mergaitė prisiima atsakomybę už mamos emocijas, nesuvokdama, kad negali jų įtakoti.

Šios nuostatos taip giliai įsiskverbia į jos gyvenimą, kad vėliau, mergaitei užaugus, jos gyvenime atsiranda vyras, kuriam ji taip pat tampa žmona, motina, su partneriu jie vaidina visiškai skirtingus, normaliems santykiams nebūdingus vaidmenis.

Jei moteris yra sąmoninga ir subrendusi, ji kartais išties gali imtis kitokių, moteriai-žmonai nebūdingų vaidmenų (rūpestinga mama, kai to reikia ir pan.) ir čia nėra nieko blogo

Tačiau, kas blogiausia, moterys, kurioms vaikystėje suformavo poreikį įtikti, jau nebemoka subalansuoti tokių vaidmenų ir ima sąveikauti su vyru, prisiimdamos sau visą atsakomybę už jo jausmus ir būseną.

.