Patyčios namuose

– kai namuose bendraujame pakeltu tonu su vaikais,

– kai jie eina miegoti, taip ir negavę šanso su mumis susitaikyti, negali užmigti, kaltina save, kenčia, o gal ir tyliai verkia.

– kai atstumiame savo vaiką, kaltiname ir gėdijame (ir dažnai tai darome kitų akivaizdoje),

– kai stengiamės per prievartą padaryti jį „geresniu“, kad galėtume pasigirti prieš gimines ir kaimynus, mokytojus ir kitus žmones,

– kai lyginame vaiką su kitais vaikais, arba broliu ar seserimi,

– kai vaikus dresiruojame, bet neauklėjame ir nelaviname (didelis skirtumas),

– kai nuvertiname tai, ką jie jaučia ir kas juos skaudina bei gąsdina,

– kai neapsaugome jų, neginame ir nesuteikiame saugumo jausmo,

– kai vaikas eina į mokyklą neišsimiegojęs, nes pusę nakties iš naujo atlikinėjo namų darbus, klausydamasis kaltinimų ir įžeidimų,

– kai sakome vaikui, kad jis daro mums gėdą ir kad dėl jo – visos mūsų problemos,

– kai „auklėjame“ nesikalbėdami ir ignoruodami, suformuodami jam vidinį įsitikinimą, kad „jis neegzistuoja“, o jis tuo metu nežino, kaip išmaldauti mūsų atleidimą arba jau spėjo pajausti visaapimančią neapykantą mūsų adresu…

Visose šiose situacijose vaikas patiria itin stiprią psichologinę traumą. Kurios jis gali niekada neatsikratyti arba gyvens, kovodamas su ja, ilgus metus, o trauma įtakos jo gyvenimą, pritrauks ateityje begalę psichologinių, psichinių, fizinių, socialinių ir dvasinių problemų.

Tokiu elgesiu mes patys provokuojame savo vaiko patyčias bendraamžių ir suaugusiųjų tarpe.

O savo vaiką mes patys paverčiame arba auka, arba agresoriumi.

Bendraamžiai ir mokytojai gerai jaučia aukas. Auką beveik visada norisi sunaikinti, būtent tai ir atsitinka, kai į pamokas ateina nelaimingas sūnus ar dukra, kuriuos namuose atstūmė tėvai.

O dar mūsų vaikas gali taip sužiaurėti dėl to, kad buvo atstumtas, kad tampa tironu kitam panašiam nelaimingam vaikui, kuriam teko aukos vaidmuo. Ir vienas, ir kitas – abu neadekvatūs.

Vaikai ir paaugliai, kurie griebiasi ginklo ir eina šaudyti mokyklose, yra apsėsti baimės, neturi palaikymo ir apsaugos, tėvai jų nematė, nejautė, dažnai net nenorėjo suprasti ir užmegzti su jais dialogo, kontakto, vengė bet kokio artumo.

Dažnai tokie tėvai paprasčiausiai negali duoti to, ko patys nemoka ir neturi – galimybės suvokti savo emocijas ir poreikius, ir dėl to yra nepajėgūs jausti kito žmogaus. Jie nėra lankstūs savo auklėjime, nėra subrendę, patys netapo suaugusiais, jiems sunku emociškai ištverti savo vaiką.

Sūnus ar dukra tampa šiukšlių dėže, visų įmanomų tėvų ir mamų kompleksų, baimių, gėdos, pykčio ir bejėgiškumo sąvartynais ir už visas tėvų bėdas atsakingais atpirkimo ožiais.

O paskui vieną gražią dieną tėvai baisiai nustemba: „Ir į ką jis toks atsigimė?“

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.