Kodėl šiandien taip sunku kurti tvirtus santykius? Kodėl kiekvieną dieną patiriame nesėkmes meilėje, kurios taip aistringai siekiame? Kodėl žmonės tapo tokie nepritaikyti asmeniniam gyvenimui? Nejaugi nebemokame mylėti? Gal apskritai pamiršome, kas yra meilė?
Mes nepasirengę. Nepasirengę aukotis ir mylėti besąlygiškai. Nepasirengę dėti visas reikalingas pastangas, kad santykiai suveiktų. Mums norisi, kad viskas klostytųsi lengvai. Ir sprunkame į krūmus, susidūrę su pačia pirma kliūtimi. Mes neleidžiame savo meilei užaugti, kadangi paleidžiame ją anksčiau laiko.
Ieškome ne meilės. Ieškome vien malonumo, pasitenkinimo ir euforijos. Trokštame žmogaus, su kuriuo žiūrėtume filmus ir vaikštinėtume, o ne žmogaus, kuris mus suprastų netgi tada, kai tylime. Mes drauge leidžiame laiką, tačiau nekuriame bendrų prisiminimų. Nenorime nuobodaus gyvenimo. Mes nenorime partnerio visam gyvenimui, mums reikia tik tokio, su kuriuo galime kažką pajausti tiesiog dabar. O kai euforija išsisklaido, mes staiga suprantame, kad niekas mūsų neparuošė meilės kasdienybei. Mes netikime nuspėjamos kasdienybės žavesiu, kadangi esame pernelyg apakinti nuotykių ir aistrų troškulio.
Esame pernelyg įklimpę į gyvenimą, nepalikdami vietos meilei. Neturime laiko mylėti, neturime kantrybės kurti santykių. Esame baisiai užimti žmonės, pastoviai vaikomės materialių svajonių. O santykiai – labai nepatogus, nekomfortiškas dalykas.
Norime žaibiško atpildo ir apdovanojimo už tai, ką darome. Socialiniuose tinkluose su savo įrašais, karjerose, santykiuose su žmonėmis, į kuriuos įsimylime. Mes dar praktiškai žmogaus nepažįstame, o jau norime brandžių santykių, kurie gali ateiti tik su laiku. Trokštame emocinio ryšio, kuris formuojasi metų metus. Trokštame kažkokių ypatingų jausmų. Susidaro įspūdis, kad nėra dalykų, kurie būtų verti mūsų laiko ir kantrybės – netgi meilei mes to skirti nenorime.
Toks įspūdis, kad mums geriau praleisti valandą su šimtu žmonių, nei ištisą dieną – su vienu. Mes tikime, kad turime kitų variantų. Labiau tikime tuo, kad visada galėsime sutikti kažkokį naują žmogų, negu tuo, kad galima geriau pažinti jau žinomą. Pradedame santykius blykstelėjus pirmai simpatijai ir pasprunkame, kai tik aptinkame kažką geresnio. Mes nenorime atskleisti geriausių jau turimo žmogaus savybių. Vietoje to reikalaujame, kad jis būtų idealus. Mes susitikinėjame su daugeliu, tačiau praktiškai niekam nesuteikiame realaus šanso. Visais tais žmonėmis mes nusiviliame.
Technologijos taip mus suartino, kad baigia pasmaugti. Realų bendravimą pakeitė socialiniai tinklai, išmanieji, mes daugiau nebejaučiame poreikio leisti drauge laiko. Mums ir taip per daug vienas kito – internete, telefonuose. Kai susitinkame gyvai, nebeturime apie ką kalbėtis.
Esame karta, deklaruojanti seksualinę laisvę. Mes atskyrėme seksą nuo meilės ar bent jau taip galvojame. Iš pradžių užsiimame seksu, o paskui sprendžiame – norime žmogų mylėti, ar ne. Seksas vyksta lengvai ir paprastai, o štai su ištikimybe – problemos. Su kuo nors permiegoti – tas pats, kas vandens atsigerti. Darome tai ne dėl to, kad mylime žmogų, o dėl to, kad norisi kažko malonaus. Visa tai – laikinas pasitenkinimas. Seksas už santykių ribų daugiau ne tabu. Dabar esama „atvirų santykių”, „privilegijuotų draugų”, atsitiktinių susitikimų, sekso vienai nakčiai ir kito gėrio.
Esame keliautojų, kurie ilgai neišbūna vienoje vietoje, karta. Mes nenorime tapti sėsliais. Daugelį gąsdina netgi tokia mintis. Negalime įsivaizduoti gyvenimo greta vieno žmogaus iki karsto lentos. Mes išeiname. Bijome pastovumo, tarytum tai būtų kažkoks blogis. Mums patinka tikėti, jog esame ne tokie kaip kiti. Kad nesutelpame į visuomenės normas.
Esame praktiška karta, kuri vadovaujasi vien logika. Mes jau nebežinome, ką reiškia būti be proto įsimylėjusiems. Nebeperkame bilieto į kitą planetos pakampę vien tam, kad pamatytume mylimą žmogų. Mes netgi išsiskiriame dėl didesnių atstumų. Mes pernelyg jautrūs, kad ištvertume meilę.
Mes bijome. Bijome įsimylėti, atsiduoti vienam žmogui, patirti nesėkmę ar skausmą, sudaužyti sau širdį. Nieko neįsileidžiame į savo vidinį pasaulį ir patys net nepabandome mylėti besąlygiškai. Mes žvilgčiojame iš už mūro sienos, kuria apsitvėrėme, ieškome meilės ir sprunkame, vos tik ją suradę, kadangi staiga pagalvojame, jog neištversime. Mes nenorime būti pažeidžiami. Nenorime atverti ir apnuoginti širdžių. Mes pernelyg atsargūs.
Mes netgi nevertiname savo santykių. Paleidžiame pačius nuostabiausius žmones, nes juk aplinkui yra begalė kitų. Ir mums vis atrodo, kad gali būti dar geriau. Savo santykių mes daugiau nebevertiname.
One thought on “Priežastys, dėl kurių šiuolaikiniai santykiai taip lengvai suyra”