Nors mūsų baimės gali pasireikšti skirtingais būdais ir/arba skirtingais santykių etapais, visi turime gynybinių mechanizmų, kurie, kaip manome, tam tikru lygmeniu apsaugos mus nuo įskaudinimo. Šios gynybos priemonės gali suteikti klaidingą saugumo iliuziją, tačiau jos neleidžia pasiekti artumo, kurio labiausiai trokštame.

Kas lemia intymumo baimę? Kas trukdo rasti ir išlaikyti meilę, kurios, kaip sakome, norime?

6 priežastys, kodėl dauguma žmonių bijo meilės ir net patys to nesuvokdami dėl šių baimių praranda antrą pusę.

Tikra meilė verčia mus jaustis pažeidžiamais

Nauji santykiai – tai neištirta teritorija ir dauguma iš mūsų natūraliai bijo nežinomybės. Leisti sau įsimylėti reiškia prisiimti tam tikrą riziką. Mes labai pasitikime kitu žmogumi, leidžiame jam mus paveikti, todėl jaučiamės pažeidžiami. Mūsų pagrindinės gynybinės sistemos, rodos, užstringa. Bet kokie seniai susiformavę įpročiai, leidžiantys mums jaustis susikoncentravusiems į save ar užsisklendusiems savyje, ima trauktis į šalį. Esame linkę manyti, kad kuo labiau rūpinamės, tuo labiau galime būti įskaudinti.

Nauja meilė išjudina praeities nuoskaudas

Kai užmezgame santykius, retai kada iki galo suvokiame, kokią įtaką mums padarė mūsų istorija. Tai, kaip buvome įskaudinti ankstesniuose santykiuose, pradedant jau vaikyste, daro didelę įtaką tam, kaip suvokiame žmones, su kuriais suartėjame, taip pat tam, kaip elgiamės romantiniuose santykiuose. Dėl senos neigiamos blogos patirties galime baimintis atsiverti naujam žmogui. Galime vengti intymumo, nes jis sužadina senus įskaudinimo, praradimo, pykčio ar atstūmimo jausmus.

Meilė meta iššūkį senajai tapatybei

Daugelis iš mūsų kovoja su užslėptu nemeilės jausmu. Mums sunku pajusti savo vertę ir patikėti, kad kas nors iš tikrųjų gali mumis rūpintis. Visi turime kritišką vidinį balsą, kuris mūsų galvose veikia kaip žiaurus treneris, sakantis mums, kad esame nieko verti arba nenusipelnėme laimės. Šį trenerį suformavo skaudžios vaikystės patirtys ir kritiškas požiūris, su kuriuo susidūrėme ankstyvoje vaikystėje, taip pat mūsų tėvų jausmai apie save.

Nors šios nuostatos gali būti skaudžios, laikui bėgant jos mumyse įsišaknijo. Šios kritiškos mintys dažnai būna žalingos ir nemalonios, tačiau tuo pačiu – „patogios“, nes atpažįstamos. Kai kitas žmogus mato mus kitaip nei mūsų balsai, mylėdamas ir vertindamas mus, iš tikrųjų galime pradėti jaustis nepatogiai ir gintis, nes tai meta iššūkį šiems ilgai puoselėtiems identifikacijos taškams.

Su tikru džiaugsmu ateina ir tikras skausmas

Kiekvieną kartą, kai iki galo patiriame tikrą džiaugsmą arba emociniu lygmeniu pajuntame gyvenimo brangumą, galime tikėtis pajusti ir didelį liūdesį. Daugelis iš mūsų vengia dalykų, kurie mus padarytų laimingiausius, nes jie taip pat verčia jausti skausmą. Kai kalbama apie įsimylėjimą, galime dvejoti, ar eiti „iki galo“, nes bijome liūdesio, kurį tai mumyse sužadintų.

Meilė dažnai būna nelygi

Daugelis žmonių išreiškia abejonę, ar užmegzti su kuo nors santykius, nes jaučia, kad kitam žmogui „per daug patinka“. Jie nerimauja, kad jei įsitrauktų į santykius su šiuo asmeniu, jų pačių jausmai neišsivystytų, o kitas asmuo galiausiai būtų įskaudintas arba jaustųsi atstumtas.

Tiesa ta, kad meilė dažnai būna nesubalansuota, mūsų jausmai kam nors yra nuolat kintanti jėga. Per kelias sekundes galime jausti pyktį, susierzinimą ar net neapykantą mylimam žmogui.

Nerimaudami dėl to, kaip jausimės, negalime matyti, kur mūsų jausmai natūraliai krypsta. Geriau būti atviriems tam, kaip laikui bėgant vystosi mūsų jausmai. Leidimas nerimauti ar jausti kaltę dėl to, kaip jausimės ar nesijausime, neleidžia mums pažinti žmogaus, kuris rodo susidomėjimą mumis, ir gali sutrukdyti užmegzti santykius, kurie iš tikrųjų galėtų padaryti mus laimingus.

Meilė sužadina egzistencines baimes

Kuo daugiau turime, tuo daugiau galime prarasti. Kuo daugiau kas nors mums reiškia, tuo labiau bijome tą žmogų prarasti. Įsimylėję ne tik susiduriame su baime prarasti partnerį, bet ir geriau suvokiame savo mirtingumą. Dabar mūsų gyvenimas turi daugiau vertės ir prasmės, todėl mintis apie jo praradimą tampa baisesnė.

Bandydami užgožti šią baimę, galime susitelkti į paviršutiniškesnius rūpesčius, pradėti ginčytis su partneriu arba, kraštutiniais atvejais, visiškai atsisakyti santykių. Retai kada iki galo suvokiame, kaip ginamės nuo šių egzistencinių baimių. Galbūt net bandome sau racionaliai paaiškinti milijoną priežasčių, kodėl neturėtume būti santykiuose.

Tačiau priežastys, kurias nurodome, gali turėti įgyvendinamus sprendimus, o tai, kas iš tikrųjų mus stabdo, gali būti tos giluminės praradimo baimės.

Dauguma santykių sukelia daugybę iššūkių. Pažinti savo intymumo baimes ir tai, kaip jos lemia mūsų elgesį, yra svarbus žingsnis siekiant visaverčių, ilgalaikių santykių.

Šios baimės gali būti maskuojamos įvairiais pasiteisinimais, kodėl nesiseka, tačiau galime nustebti sužinoję apie visus būdus, kuriais patys save žlugdome suartėdami su kitu žmogumi. Pažindami save suteikiame sau geriausią galimybę rasti ir išlaikyti ilgalaikę meilę.

Parengta pagal Dr. Lisos Firestone atsakymus. Lisa yra patyrusi lektorė, skaitanti pranešimus nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose porų santykių, tėvystės, savižudybių ir smurto prevencijos temomis. Dr. Firestone yra paskelbusi daugybę profesinių straipsnių, yra knygų „Seksas ir meilė intymiuose santykiuose“ („Sex and Love in Intimate Relationships“, APA Books, 2006 m.), „Įveik savo kritišką vidinį balsą“ („Conquer Your Critical Inner Voice“, „New Harbinger“, 2002 m.) ir kt. autorė.