Vakar degalinėje tapau nemalonios scenos liudininke. Kol vaikinas pildė baką, automobilyje siautėjo mergina – rėkavo, šūkavo, spygavo, keikėsi. Vos vyrukas atidarė duris, ant jo kaip iš kulkosvaidžio pasipylė smūgių ir įžeidimų kruša. Jis stengėsi laikyti jos rankas, tačiau mergina ištrūko, išlipo ir išdidžiai nukulniavo šalin. Vaikinukas, nutaisęs suspardyto šuns veidą, pamažu nuvažiavo paskui ją, vis įkalbinėdamas baigti kvailioti.
O kitą vakarą sutikau gatvėje dar vieną panašią porelę. Kaip ir degalinėje, vyrukas įkalbinėjo merginą nusiraminti, o toji rėkė: „Neliesk manęs!!!” Nors vaikinas nė nemanė jos liesti. Tik kai ji apsisuko eiti šalin, sugriebė už rankos.
Turbūt visiems teko susidurti su tokia situacija. Įsižiebia konfliktas, kurį galima išspręsti pokalbiu ir niekaip kitaip. Vyriškis nori pasikalbėti, o moteris, kuri, teisybę sakant, dažnai būna neteisi, traktuoja dialogą kaip siaubingą grėsmę.
Norite, papasakosiu ganėtinai baisią istoriją? Toks pats konfliktas vienai porai įsižiebė kelyje. Lauke – minus trisdešimt šalčio, dešimt kilometrų iki artimiausio miesto. Mergina, įvaryta į kampą vaikino argumentų, nutarė išlipti. Į vyruko pasiūlymą ramiai nuvažiuoti iki namų ir jau ten pratęsti santykių aiškinimąsi, mergina atsakė isterija ir mėginimais atidaryti daugiau kaip 100 kilometrų per valandą greičiu važiuojančio automobilio dureles. Teko sustabdyti mašiną, mergina iššoko į lauką ir išdidžiai nukulniavo į tolį. Vyrukas, kaip buvo priimta jų santykiuose, puolė vytis ir buvo numuštas pro šalį lėkusios mašinos. Dabar, praėjus daug metų, moteris pripažįsta, kad tame kivirče, kaip ir daugybėje ankstesnių, buvo neteisi, bet nenorėjo to neteisumo pripažinti. Nuo ankstesnių barnių šis skyrėsi tik tuo, kad tapo paskutiniu. Ką nors pakeisti per vėlu.
Kita istorija. Irgi nieko linksmo. Jauna žmona pasiskundė mamai, kad vyras ją muša. Realiai gi paaiškėjo, kad jis paprasčiausiai sugriebė ją už rankų, kai ji lygiai taip pat stengėsi pabėgti nuo pokalbio. Baisiausiai įsižeidusi, kad kažkas drįso laikyti ją už rankų, moteris pasiskundė tėvams. Tie ją dar labiau užvedė, įsiūbavo, stebuklas, kad vyruko nepasodino. Laimė, ant moters kūno nebuvo jokių smurto ir sumušimo ženklų. Dabar sumuštoji kukuoja viena tuščiuose namuose, jai jau virš penkiasdešimties. Sunkiai dūsauja, prisimindama, kaip nuleido į unitazą normalią šeimą per savo kvailą galvą.
Tokių istorijų labai daug. Jaunos mergužėlės visiškai nesugeba megzti produktyvaus dialogo, nepajėgios pripažinti savo kaltės, jeigu jos, žinoma, esama, neturi supratimo, kaip adekvačiai išeiti iš konflikto. Vyrukai tuo tarpu bando spręsti konfliktą pokalbiais, tačiau viskas baigiasi garsiu durų trinktelėjimu ir išdidžiai išėjusia žmona. Į tolį. Pas mamą.
Kodėl taip vyksta? Viskas labai paprasta. Paskutiniu metu mergaitės auklėjamos princesėmis. Kurios niekam nieko neskolingos ir neprivalo, išskyrus vienintelę pareigą – būti laimingomis.
Keistoka logika, atvirai kalbant. Ypač turint galvoje ir taip jau ganėtinai trumpą moters žydėjimo amžių.
