Užslėptos vienatvės priežastys

Aukščiausiu meilės pasireiškimu mes laikome visišką susiliejimą su partneriu, kai du žmonės tarsi tampa vienu. Bet ar tikrai tai taip gerai? Kuo gali būti pavojingas toks susiliejimas, kai partneriai visiškai praranda save ir tampa vienas kitam “puselėmis”?

Kas slypi už moteriško “nenoriu”, ir ko gi ji išties nori? Ji nori būti viena. O kodėl viena? Ogi todėl, kad taip saugiau. Kas tai per saugumas? Saugumas šiuo atveju reiškia tai, kad ji netaps priklausoma nuo meilės, nesusilies su vyriškiu ir dėl to nepraras savęs tuose santykiuose. Ji nesiderins prie kito žmogaus, nereikės bijoti, kad ją išduos, nuvertins, apgaus, atstums, pasirinks vietoje jos kitą. Būti vienai saugiau.

Iš kur visos tos baimės? Iš gyvenimiškos patirties, kadangi visa tai, ar beveik visa tai jau buvo ir suteikė daug skausmo, kančių ir nusivylimų. Daugiausia, kam gali ryžtis tokia moteris – kad ją mylėtų. O ji tą meilę priims ir iš aukšto žvelgs į mylintį vyriškį. Džiaugdamasi, kad tai ji žaidžia jo jausmais, o ne atvirkščiai.

Jos patirtis prasideda vaikystėje, kur mama ir tėtis buvo šalti ir nusišalinę. Kur ji jau tais tolimais laikais jautėsi atstumta ir palikta. Be to, šeima gali būti visiškai normali, pilna ir netgi su močiutėmis ir seneliais, tik šilumos joje nebuvo ir laiko tėvams trūko rūpinimuisi, meilei, vaiko priėmimui.

Kaip gyveno jos tėvai? Kaip tik taip, kaip ji nenorėtų gyventi. Du žmonės, kuriuos vienija viso labo santuokos liudijimas. Tai visiškai ne tas gyvenimas, kurio norėtųsi.

O ko gi norisi? Abipusio rūpinimosi, dėmesio, meilės, pergyvenimų, tarpusavio pagalbos ir supratimo…

Tik jeigu realybėje viso to niekada nebuvo, kai šeimyninių santykių modelis labai tolimas nuo idealo, tada labai sunku suformuoti tokį modelį jau savo asmeniniame gyvenime.

Be to, baimė verčia nuvertinti save kaip asmenybę, sukausto, trukdo atsiverti ir veda į tai, kad žmogus paprasčiausiai negali mylėti. Juk mylėti – baisu. Juk su meile gali ateiti skausmas. Ir moteris labai gerai tai suprato iš santykių su vyrais, iš šeimos scenarijaus, iš savo santykių su tėvais. Kai į klausimą: mama, ar tu mane myli, jai atsakydavo: atsikabink, neturiu laiko, radai laiką kabinėtis su savo kvailystėmis.

Meilė – tai kvailystė. Meilė – tai, kam gaila laiko. Meilė – tai, kas teikia skausmą ir nusivylimą.

O kam kankinti save skausmu? Jau geriau niekada nieko nemylėti ir šitaip apsisaugoti nuo skausmo ir kančių, ir tuo pačiu numalšinti baimės jausmą.

Dažnai tenka girdėti, kad kai vyras ir moteris vienas kitą myli, jie tarsi dvi obuolio puselės. Tik štai kalba čia eina anaiptol ne apie sveikus santykius, o apie susiliejimą, savęs praradimą santykiuose. Juk nėra vientiso žmogaus, yra tik jo dalis. O kur antroji? O ji tarsi išnyko, ji susiliejo su kito žmogaus dalimi. Ir jeigu nėra žmogaus kaip vientisos asmenybės, tai praktiškai nėra ir paties žmogaus. Tada išsiskyrimas iš tikrųjų kelia baimę. Žemė slysta iš po kojų, pasaulis praranda ne tiki spalvas, jis pats tarsi kažkur pradingsta. Ir vietoje suaugusio žmogaus gauname mažą traumuotą vaiką. Viskas užtemsta…

Ką gi daryti? Pradžiai būtų neblogai suprasti, kad santykiuose nereikia susilieti, juk ten, kur tavęs tarsi ir nėra, tu išties labai greitai tampi neįdomus. Ką domina pusė obuolio, kai aplinkui pilna normalių?

Santykiai – tai tarsi du obuoliai, kurie, abu to norėdami, atsidūrė vienoje vietoje. Du obuoliai, o ne dvi puselės. Be to, kiekvienam obuoliui savaip gera, kiekvienas turi savo tegu ir panašų į kito skonį ir aromatą. Kiekvienas turi savo formą ir atspalvį. Kiekvienas turi savo asmenines sėklas.

Abu jie – obuoliai, abu vertingi patys sau ir kitam. Jie kažkuo panašūs ir tuo pat metu skiriasi, jie yra tokie, kokie yra ir visiškai nesiruošia tapti kriaušėmis ar moliūgais.

Jūs kada nors matėte susiliejusius obuolius? Graži būtų sąjunga?

Štai nuo šito ir reikia pradėti. Nuo savęs. Tapti pačiam sau vertingu ir reikalingu, nusibrėžti asmenines ribas ir suprasti, kad svetimi scenarijai – tai svetimi scenarijai. Ir jeigu mama su tėčiu nebuvo atskiri vientisi obuoliai, o buvo vienas, sulipdytas iš dviejų, tai dar visai nereiškia, kad ir jūsų laukia toks pats likimas. Tai viso labo reiškia, kad reikia susigrąžinti sau save, savo meilę, vertingumą ir pasitikėjimą.

Ir tada meilė atneš džiaugsmą, o ne kančias. O jeigu partneris nutars išeiti, jūs tai pamatysite ne staiga, jūs būsite tam pasiruošę, nes matysite ir save, ir kitą. Ir galėsite atskirti, kur yra realybė, o kur – viso labo iliuzijos.

Skausmą dėl išsiskyrimo jeigu ir pajausite, tai jis nebus nepakeliamas, jis bus toks, kurį galėsite įveikti beveik be nuostolių, ir jo dėka tapsite stipresni ir dar gražesni už patį gražiausią obuolį.

Linkiu jums laimės ir puikios savivertės. O kai dėl baimių, tai tegu jos tampa mūsų pagalbininkėmis. Kai reikia, pavyzdžiui, pereiti į kitą gatvės pusę.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *