Šis straipsnis ne apie tas, kurios kenčia savo vienatvę, o apie tas, kurios dėl kažkokių priežasčių įstringa meilužės vaidmenyje, taip ir nesukurdamos šeimos.
Yra moterų, kurioms patinka meilužės vaidmuo. Jos nenori prarasti savo laisvės. Tokia moteris daro, ką nori, pati planuoja savo dienas. Jai nereikia kaulyti pinigų kosmetologui ar jaustis kaltai, kai nori susitikti su draugėmis. Be to, ji gauna dovanų, būna vedžiojama po prabangius restoranus, jai sakomi komplimentai.
Kai moteris sulaukia 40-ies, ji pastebi, kad aplinkui nevedę liko tik užkietėję viengungiai, kurie iki šiol gyvena su savo motinomis ir nesugeba patys net kojinių išsiskalbti, todėl ištekėti lieka mažai šansų. Žinoma, jie gali ieškoti sau žmonos, o iš tikrųjų antros mamos, nes suvokia, kad pirmoji amžinai negyvens. Tokia našta protingos moters nevilioja. Tada jau geriau turėti meilužį, kuris ja rūpintųsi, su kuriuo būtų apie ką pakalbėti ir dėl kurio nebūtų gėda, jei kas nors pamatytų kartu.
Viduje moteris susiduria su konfliktu: būti su mylimuoju, bet taip ir netapti žmona ar gyventi vienai, nes laisvi vyrai nesutinka vesti arba pasitaiko tik nevykėliai.
Kartais moterys būna pasmerktos vienatvei dėl tėvų šeimos scenarijų. Maži vaikai būna labai jautrūs. Jie gali daug ko nesuprasti, bet nujausti. Kai mama nenori pastebėti blizgančių vyro akių ir tiki, kad jis kas vakarą užtrunka nesibaigiančiuose susirinkimuose, mergaitė jaučia melą. Ji išauga su įsitikinimu, kad visi vyrai apgaudinėja žmonas, todėl geriau tapti ta, pas kurią jie laksto.
Gali būti ir kita vidinė priežastis, trukdanti moteriai sukurti šeimą. Sąmonės lygmenyje ji nori šeimos, bet pasąmonės – bijo ir nenori nuolatinių santykių. Galbūt ji tiek visko prisižiūrėjo tėvų šeimoje, kad pati nebenori patekti į analogišką padėtį kaip jos skriaudžiama, užguita, iškankinta, mušama ar žeminama motina.
Kai kurios moterys, paveiktos romantiškų filmų ir knygų, ieško idealaus partnerio, bet taip ir nesuranda. Visi, kuriuos būtų galima priskirti nors kiek idealesnių kategorijai, jau vedę.
Ir štai atsiranda vedęs princas, nors ir padėvėtas, bet vis dar patrauklus, nes meilužė jį mato tik išsipusčiusį, susitvarkiusį, švarų, dėmesingą. Jis ateina pas ją dėl aistros ir pokalbių, supratimo. O purvinos kojinės, pretenzijos, nuovargis, buitiniai rūpesčiai lieka žmonai.
Paprastai idealaus vyro pavidalą mergina susikuria iš pasakų, filmų ir knygų. Kartais prie to prisideda ir idealus tėvas su savo besąlygiška meile dukrai. Užaugusi mergina ieškos tokios pat meilės iš vyro. Deja, nė vienas vyras negali mylėti merginos taip, kaip ją mylėjo tikras tėvas.
O nenormalus tėvas arba nenormali motina įskiepija dukrai, kad ji yra neverta šeimos. „Kas tave tokią ims į žmonas?!“ Jie net nepagalvoja, kad tokiomis pastabomis formuoja savo dukrai blogiausią likimą. Kartais į moters savivertės jausmą pasikėsina pedagogai arba bendraamžiai, kurie mėgaujasi ją žemindami, įžeidinėdami, kritikuodami. O rezultatas būna tas pats jausmas, kad ji neverta šeimos ir gero vyro.
Bet jeigu moteris būna pasirengusi kovoti už savo gyvenimą, pripažinimą, laimėjimus, rezultatus, meilę, tai likimas jai pateikia tinkamų galimybių. Viskas prasideda nuo konkursų, viktorinų, konkurencinio sporto, o paskui, įpratusi būti sugebančia konkuruoti, mergina sugeba pasiekti savo tikslus. Bet tai yra dar viena priežastis, kodėl ji patenka į meilužės statusą. Nes nori įrodyti, kad ji yra vertesnė už žmoną.
Viena iš neigiamų meilės ryšio su vedusiu vyru pasekmių moteriai yra savivertės praradimas. Net jeigu moteris leidosi į šiuos santykius jausdamasi puiki, nepakartojama, įdomi, patraukli, tai išeina iš jų arba iškrenta, jausdamasi niekam tikusi ir nereikalinga, nes vyras pasirinkimo jos naudai taip ir nepadaro. O neigiamas požiūris į save pakerta moters sveikatą – ir fizinę, ir psichinę.
Ten, kur yra meilužės vaidmuo, yra ir emocinė priklausomybė arba priklausomybės baimė. Šią priklausomybę maitina mūsų požiūris į save ir į vyrus, nuostatos.
Tik suvokusi priežastis, moteris gali priimti sąmoningą sprendimą. Pavyzdžiui, kad ji labiau nori turėti šimtaprocentinę laisvę už šeimą. Tada santykiai su vedusiais vyrais jai tinka: ji yra ne viena ir turi visišką laisvę. Arba ji nusprendžia, kad toks variantas jai netinka. Tada tampa aišku, į kurią pusę reikia keisti save ir savo elgseną, kad pasikeistų situacija.
