Žiaurūs tėvai vaiką laiko nuolatinėje įtampoje. Vaikas turi savo viduje persitvarkyti, kad išgyventų ekstremaliomis sąlygomis.
Žiaurumas gali užklupti kiekvieną akimirką – nenuosekliai, nenuspėjamai. Vaikas pradeda arba skaityti menkiausias emocijų apraiškas, pradeda suprasti subtiliausiu balso tonus, žingsnius, frazes. Ateityje toks žmogus iš įpročio skenuos ir jaus visus aplinkinių žmonių nuotaikos niuansus, o tai gali tapti labai sunkiu išbandymu, kadangi empatas žmoguje mato netgi tai, ko nenorėtų matyti. Ir apskritai – jis jaučia daug daugiau, nei norėtų.
Arba jis stengiasi tapti maksimaliai idealiu, kai to reikalauja situacija, o likusiu laiku – lygiai taip pat maksimaliai nepastebimu, kad atsitiktinai nesusidurtų su žiaurumu, tuo pat metu jis susikuria sau kitą asmenybę, kuri žaidžia, žongliruoja jausmais, tačiau pati nieko nejaučia. Pamažu vaikas pamiršta savo tikrąją asmenybę, visiškai pakeisdamas ją kita. Ir savo tikrąją asmenybę ima jausti kaip kažkokią slaptą, ydingą savo dalį, kurią visą gyvenimą slėps nuo visų aplinkinių ir pats nuo savęs.
Ką tokie tėvai užaugins – empatą ar narcizą – priklauso nuo to, ko jų vaikas turi daugiau. Kokių savybių daugiau paveldėjo genetiškai.
Jeigu jo sieloje daugiau šviesos ir gerumo, kantrybės ir meilės, užaugs empatas.
O dar empatija gali nusverti, jei vaikas yra užsispyręs, turi savo tvirtą nuomonę ir požiūrį į pasaulį, ir tai yra tokia stipri jėga, kad pajėgi išlaikyti žmogaus asmenybę nepažeistą, nors jis ją ir pertvarko.
O jei gerų savybių buvo mažiau arba tėvų baimė buvo stipresnė už norą išsaugoti tikrąjį save bent jau viduje, greičiausiai viršų paims narcizas. Ir vaikas visą gyvenimą vaidins neegzistuojančios asmenybės vaidmenį, slapstys savo sužalotą asmenybės dalį, tuo pačiu žalodamas kitus, kad pasijaustų saugus, kad aplinkiniai nepamatytų paslėptos dalies. Jis savo viduje yra daug silpnesnis už aplinkinius, todėl slapstosi, o kad niekas nesusiprotėtų, verčia kitu jaustis blogai. Kartą vaikystėje jis pasirodė silpnesnis už tai, kas ant jo užgriuvo žiaurių tėvų pavidalu, ir dėl to teko išmokti gyventi, nuo visų besislapstant.
